Visai neseniai prasivaliau suplaukusį spamą, apdeitinau visus vordpreso pluginus ir jau buvau pasiryžęs išlieti savo skausmą ir gėlą matomą ant kas antro reklaminio stendo apšikusio man brangaus miesto gatves, tačiau jau daugiau nei metai turiu milžinišką bėdą – labai neapdairiai atsisakiau savo kišeninio muilinio kanono, su kuriuo fiksavau Lietuvėlės reklamščikėlių neįgalumą ir nusipirkau veidrodinį nikoną.
Bo nes iš tiesų reikėjo.
Tačiau tai turėjo nelauktą šalutinį poveikį (tarytum tokie poveikiai apskritai būna laukiami). Nikono bandūra smarkiai didesnė už turistinį fotiką, todėl negaliu jos kas dieną tasytis su savimi. O su kuo fiksuoti tą bjaurastį, dėl kurios ir laikau šitą blogą? Mobiliako fotikas šūdinas – ir vien dėl fotiko pirkti naują mobilką – visiškas pižonizmas, iki kurio aš dar nepriaugau. Pirkti kitą muilinę, vietoj senos, kurią atidaviau savo artimajam (katras fotiku naudojasi nuolatos ir pagal paskirtį) taip pat kvepia beprasmišku pinigų kišimu į kiekvieno pederastų dėmesio bei minčių traukos centrą.
Žodžiu, patekęs į tokią klizmatoidinę savimonės perturbaciją, nutilau ir susimąsčiau.
Bemąstant prieš porą dienų vienas žmogus man atsiuntė laišką:
zdarofke,
chia gavau tokia nuoroda, bezhiurint suvimde net, gal tau bus idomu
Man aišku buvo įdomu – koks gi sąmoningas, išsilavinęs, kultūringas žmogus atsisakys pažiūrėti į tai, kas vimdo, a ne?
Keista, nei šūdų, nei vėmalų, nei išsigimėlių, nei abortuotų kūdikių, nei tipiškos lietuviškos reklamos – tiesiog juodame fone su kažkokia pakankamai paprasta programa padaryta prezentūškė su besikeičiančiais užrašais, paveiksliukais ir fonine muzika.
Štai, prašau įsitikinkite:
Tikrai keista, kodėl tai pamačiusį žmogų beveik suvimdė? Pasinagrinėkim: (more…)
