Lietuvėlės reklamikės pasaulėlis
Nerašiau, nerašiau, o dabar štai bliat imsiu ir bliat parašysiu.
Ir parašysiu apie bliadžių nuodijimo priemonę – šampę.
Tiksliau du kartus prarūgusias vynuogių sultis su mielių grybelių dvėseliena ir bezdalais, kurias Alytaus gavnojoberiai prakišinėja debilams alkonarkomanams kaip dichlofosą tarakonams. O tie debilai tručijasi ir dar diskutuoja apie tai ar juos kaip targetgrupą pisa šitas vizualas ar nepisa:
O manęs kaip antitargetgrupo ne tik kad nepisa – mane paprasčiausiai vimdo. (more…)
Nekalbėkim apie rinkimus.
Apskritai, šiame bloge politikai nėra vietos – vien tik reklamai, reklamėlei, reklamužei, reklamikei, reklamaitei ir reklamšūdei.
Ir šį kartą noriu atkreipti dėmesį į štai šį šššš…..edevrą:
Na ir kuo jis toks ypatingas? – paklausite jūs. – Juo labiau, kad jau pakankamai seniai matytas ir absoliučiai niekuo neišsiskiriantris iš bendro maksiminio šūdo srauto į eterį. (more…)
Praėjusių Kalėdų proga aš tuoj apdainuosiu porą, atsiprašant, vizualų kuriais Tautos smegenys buvo prapistos dar prieš šventes.
O kol kas, visai netyčia, video intermedija:
Matot, gaidžiai litovcai, kaip reikia nuolaidas taikyti – taip, kad galutinius savigarbos likučius žmonės prarastų. Nežinau kodėl, bet man šitas klipas primena maksmaukovų sambūrį…
O štai ir pirmas vizualas-alas-analas:
Khm khm khm.
Kas gali atsakyti į klausimą, kodėl kai žmogus bando užsimiršti, nugrimzti į totalų dzenpofigizmą, būtinai atsiranda koks geraširdis plikis, kuris ištempia jį iš malonios dvasinės amnezijos atgal į sušiktą Lietuvikės virtualybybikės pasaulėlį? (more…)
Antroji moralinė skola – tai mano anksčiau matyta, tačiau nutylėta reklama spaudoje.
Bet po to gerb. skaitytojas Mindaugas atsiuntė ją man asmeniškai su trumpu prierašu:
Šią gąsdinančią reklamą radau kovo A-ZETe. Blemba, įsivaizduok tą vyrą “kupiną sprogstamo seksualumo”. Gelbėkitės, Lietuvos merginos, ponas Anatolijus turi Nordic male virility.
Taigi vagi nagi kaip
netikėtai štai visai
ir atėjo tas rytojus…
Ir kaip žadėjau, dabar kalbėsiu tik apie reklamą. Tiksliau, apie šūdreklamę. O dar tiksliau, apie visišką lietuviškai lietuvišką šūdreklaptaciją – bent jau spėju, kad tai bandymas pritaikyti korporatyvinį šūdą nacionaliniam gomuriui.
Šitas grožis Lietuvos padangę išvydo dar paskutiniame 2008 Laimos ar Ievos, ar kažkurio kito glianco viduje, tiksliai nepamenu. Tačiau gelbėdamas Tėvynę, žmoniją ir šiaip prapuolusias sielas neturėjau kada ištempti tą gliancinę gėdą į internetinę viešumą.
Bet, kadangi, kaip visada, Tauta privalo žinoti savo didvyrius, pasakoju prieš taibuvusios serijos turinį:
Verčiau verčiau verčiau verčiau, vieną po kito žurnalo lapus ir staiga atverčiau.
Pradžiai apšilimui, kol mano fotoaparatukas tuštinasi, prasižiosiu apie tai, apie ką ilgai ir labai ramiai tylėjau – apie tą nuostabiai lietuviškai graudų ir emociškai ištežusį socialinės reklamos vyksmą – Jaunimo linijos reklamšūdę šūdlaikraštukyje, vadinamame 15 šūdučių.
Kadangi, čia aplink be galo daug jautriasielių, jautriaodžių būtybių, iškart kategoriškai siūlau eiti joms nachui, nes kitaip – man pochui ant jų pseudoidiotinės moralės išvedžiojimų ir didžiadvasiškų jausenų.
Taigi, dar kartelį: eikit nachui, pasiskaitykite kokius nors lengvusdaiktus arba gietašką. Jums – mano nuomonė yra šlykšti ir bjauri, o man ant jūsų nuomonės – ilgas ir konkretus skersas. Vsio, viso gero, sakau trečią kartą iš eilės.
Ir jeigu dabar, po trijų pasiuntimų nachui atsiras dar bent vienas moralistas – tegu kaltina pats save – kaip žinia, jeigu durnius – tai dažniausiai, suvisam.
Gerai, o dabar apie konkursą. (more…)
O dabar atliksime procedūrą, kuri mūsuose nuo seno, t.y., nuo pat tarybinės vaikystės vadinama “Labanakt, vaikučiai!”
Tai yra, aš visiems prieš miegą papasakosiu trumpą pasakėlę. Pasakėlė bus labai trumpa, bet dėl to ji nė kiek neprastesnė. O prasidės ji nuo to, kad aš paklausiu jūsų:
- Ar žinote, kas yra bomžai?
Valiau savo giemeilinį paštą, kurio prisikaupė mano periodiško dėjimo ant lietuvikės reklamikės pasaulėlio laikotarpiu ir jame radau laišką, į kurį mano sąžinė liepia man iškart reaguoti.
Taigi, viena mano kuklaus blogo ir nekuklaus žurnalo “Autobild” skaitytoja nesusilaikė ir pridavė man šią dizainerio, nekenčiančio savo klientų, pykčio išvaržą:
Kaip laiške rašė, miela skaitytoja: (more…)
Gyvenimas – tai šūdas. Ir kiekvieną dieną tu turi jo atsikąsti.
Maždaug tokia giliamintiška fraze antraplanė filmo “Mifunė” arba “Paskutinė Mifunės daina” herojė kreipiasi į trečiaplanį savo kolegą.
Kadangi mes gyvename civilizacijoje gromuluojančioje ir atrajojančioje svetimas mintis ir pastatytoje ant citatinio dogmatizmo, aš esu priverstas metamorfofrazeologizuoti:
Rinkimai – tai šūdas. Ir kas ketveri metai tu turi jo atsikąsti.
Prieš pat klounų pasirodymą gyvenimo scenoje aš žadėjau paviešinti vienintelį būdą kaip išgelbėti Lietuvą, bet, kaip tyčia, mano hostingo tiekėjas užraukė savo servisą ir aš su visa savo meilę Tėvynei elementariai likau ant ledo, o Tėvynė, kaip visada, liko šūde.
Dabar net nežinau, kaip turi jaustis save gerbiantis Lietuvos pilietis, kai jam pvz., reikia rinktis tarp pačio sąžiningiausio Lietuvos vagies Zuokulos ir šūdskrajučių meistro Adomėno…
Nors du dalykai vistik mane pradžiugino – pirmas, kad tauta pagaliau pagaidino Paulauską, o antras, kad pati didžiausia Lietuvos valstietė Prunskienė nuo šiol turės daug laisvo laiko ūkininkauti savo okupuotose paežerėse. Nors kai reikėjo rinktis tarp Gintarinės, pšeprašant, Ledi ir tarp Tapkiaus su Šlepkium aš nedvejodamas rinkausi Gintariniąją. Ir nedvejodamas vėl tą patį padaryčiau – nes tokio impotento ir funkcionieriško darbo invalido kaip mūsų mylymas senas pirdalas neturi nė viena valstybė visoje laimingoje ES šeimoje… Ne veltui, seniausias prezidentas pasaulyje – vien bezdalai ir šlepetės…
Nu ir bybys jam per galvą, mes juk čia susirinkome ne padepresuoti antrojo klounų benefiso proga, o pasidžiaugti Lietuvos reklamos pasiekimais… pasisekimais… nusisekimais… apsišikimais… ir visais kitais imais ant dančio.
