Lietuvėlės reklamikės pasaulėlis
Štai kaip ir žadėjau, pristatau jūsų, mūsų ir visų likusių dėmesiui pirmąją prezidento rinkimų lauko reklamą savo vaizdu žalojančią mano smegenis ir verčiančią pasirinkti pepsi.
Čia buvo tipo, poetinis vojažas, reklamos poveikio motyvais, o dabar konkrečiai.
Vakar pamačiau šitą mordą, savo fotožopgliancio estetika sudarkiusio niekuo dėtą stotelę:
Kadangi rytoj šventė, ta proga atsigręžkime veidu į savo tautos reklaminius sprendimus krizės akivaizdoje.
AdReview.lt pristato – ką daryti, kai reikia išorinės reklamos, o babkių nėr:
1 – imame A4 formato popierių
2 – kišame į printerį
3 – klijuojame ant lango
Rezultato – tiesiog, neįmanoma nepastebėti, ne taip kaip kokio sušikto RSVK ar kaip jis ten Invest, kuris savo nelegaliom paklodėm apdėjo matomiausias Vilniaus vietas (bl, o pavadinimo vistiek nesugebėjo įkalti man į galvą – lochai)
Vaizdas iš toliau:
Vaizdas iš arčiau:
Prieš dvi savaites man iš neturėjimo kas veikti buvo kilęs noras pasidergti iš makdonaldinius sumuštinius reklamuojančios Teleduškės.
Netgi nusifotografavau jų lauko stendą:
Bet patylėjau ir noras praėjo. (more…)
Štai pagaliau tarpušventyje radau moralinių jėgų prisikonektinti prie virtualios realybės ar tai prie realios virtualybės – bybis žino kaip yra iš tikrųjų, bet yra tikrai ne taip, kaip atrodo.
Šiąnakt aš noriu pakalbėti ne apie reklamą, todėl žmonėms, kuriems rūpi tik jų supista šundaktariška profesija, siūlau negaišti laiko, o užsiimti savo pacientais – kai krizės pizė žvelgia iš delfinariumo pranešimų ir pederastiškai žydrojo ekranėlio, pats laikas visiems reklamščikams susirasti šiltą riebią šiknaskylę saugiam adaptacijų drožimui… Vistiek nieko gero nesugebate išbezdėti.
Kaip įrodymas – štai sąžiningai sakau, geriausias vizualas, kurį mačiau nuo… chui znajet kada, nes labai tingiu prisiminti:
Taip, o taip, deja tačiau… Nors šita Bitės kampanija totaliai sušikta ir tas debiliškas “Meškutis” ir šmaikštus iki apsivėmimo “Zuikutis” yra visiškas artdirektoriškas išsigimimas, tačiau šitas vizualas vienintelis saulės spindulėlis susmirdusiame pribezdėtame Lietuvėlės reklamikės danguje.
Viskas, apie reklamą tikrai baigta, toliau eis tekstas skirtas normaliems žmonėms, nesužalotiems darbo kenksmingomis sąlygomis. O jūs eikit dirbt, simuliantai neraliuoti.
Mes visi su meile ir dėkingumu atsimename jaunąjį Lietuvos fotomenininką dovanojusį Lietuvai savo sielos ir talento išsiliejimą – fotoalbumą “Neregota Lietuva”.
Po pompastiško pristatymo su visais privalomais subinių palaižymais sekė visai nepompastiška ir lietuviškai nūdna reklaminė kampanija, kurios koncepcija buvo labai paprasta: išnaudoti laikotarpį, kai džeisydekas neturi ką dėti į savo stendus ir todėl nuleidžia kainas.
Kadangi ši akcija daugiau niekuo neišsiskyrė, nebuvo apie ir kalbėti, nebent apie autoriaus meilės Tėvynei ir jo, kaip fotomenininko, talento atvirkštinę proporciją.
Tačiau dabar, matyt, ruošdamasis kalėdinių dovanų pirkimui autorius iš vizualų išėmė savo vardą bei pavardę (visisškai teisingai – potencialiems pirkėjams juk nusišikti, kas visą tą grožę fotkino), o vietoj jų įpiso motyvuojantį šūkį, ilgai ilgai pisusį litovcų smegenis iš visų įmanomų medijų.
Teik e luk:
Nu i jak to, panovie? Giliai kasame, a ne.
Spėjo Švyturys atsisveikinti su savo užvalkiotu ir nudrengtu iki koktumo šūkiu, tai atsirado kitas gudrutis ir pasiėmė antriniam panaudojimui – sutaupė buvęs komos vadas ant kūrybos.
Matyt, nieko geresnio jo agentūros kūrybistai neišbezdėjo, kaip variacijos svetimo šūdo tema. Nieko keista – kokie vadovai, tokie ir samdiniai, kiekvienas pagal save juk renkasi.
Nors iš kitos pusės, kas gali geriau tikti konceptualiam fotoalbumui, kurio vienintelė vertė – pasiskolinta iš kitų meninė koncepcija, jei ne, lygiai taip pat sėkmingai, pasiskolintas šūkis?
Vienas dalykas man vistiek keistas. Jeigu Jovaiša būtų norėjęs uždirbti babkių, tikrai būtų suradęs efektyvesnių investicijos būdų nei tokių atsiprašant fotoalbumų fotografavimas, leidyba ir pardavinėjimas, vadinasi, ne dėl babkių jis į šitą šūdą lindo. Tačiau, kodėl toliau viskas tokia ubagiška komercija prasmirdo?
Ne nu bl, pastatyti visą reklamą ant praplautų smegenų ir tikėtis pasinaudojant Švyturio įdirbiu išpisti targetgrupą… Bl, bl, ir tai vadinasi, kūrybinės agentūros vadovas… Meno (px kokios vertės – ne apie tai kalba) KŪRĖJAS…
Kaip sakė poetas:
…nėra žmonių šitoj šikynėj -
tik byblaižiai ir jųjų skylės.
Kaip žinia, skaitomiausias lietuviškas tinklapis apie reklamą – vis dar zudykreklama.lt Todėl karts nuo karto tenka jį paskaitinėti. O kartais, ypatingomis progomis, netgi ir pakomentuoti kokį įrašą.
Taigi, šįkart perskaitęs apie alfa.lt pinigų išmetimo į balą akciją, nesusilaikiau, pakomentavau, o dabar savo komentaro pagrindu nusprendžiau ir savo bloge apdainuoti naujausią alfa.lt reklamą, juo labiau, kad ir šiaip norėjau tą padaryti.
Pirmiausia, susipažinkime su objektu.
Štai kaip tai atrodo tradiciniuose Klyrčianelio stenduose:
O štai taip atrodo „netradicinės priemonės“ gatvėse:
Konstatuojame: ką tik jums buvo pademonstruotas pats patikimiausias būdas kaip sukišti reklaminio biudžeto pinigus į tą vietą iš kur nebeištrauksi. (more…)
Kaip žadėjau, apipasakosiu aktualiausią Lietuvos miestų socialinę problemą.
Kadangi jūs visi be galo protingi žmonės ir viską žinote geriau už mane ir už visus kitus, aš jums neaiškinsiu kam reikalinga socialinė reklama, kokie jos būdai ir tikslai (tiesą sakant, aš tiesiog užsipisčiau bandydamas paaiškinti ir sudėlioti formuluotes), todėl iš karto darau išvadą: pagal reklamos matomumą ir dažnį aktualiausia Lietuvos miestų socialinė problema – šunų šūdai.
ŠUNŲ ŠŪDAI?!..
Nu jo. Žiūrim ką turim – prisiminkite, kiek kartų šitą tvarinį regėjote Vilniaus gatvėse?
Privalote surinkti. Geriausiai, kartu su visu šunimi.
Kai pamačiau šitą reklamą lietuviškame gliance man iškart kilo noras papezėti apie tai, kaip atskirti tarptautinio briando reklamos adaptaciją nuo lokalios versijos, o po to sklandžiai pakeisti temą į svarstymą apie tipišką Lietuvos reklamos meistrų sugebėjimą vietoj “subtiliai seksualu” padaryti “kurva čiulpikė”.
Tačiau kažkodėl susilaikiau.
Matyt, be reikalo, nes po poros savaičių lietuviškasis Orbit vizualas atsirado Lietuvos gatvėse. Ir nors dabar jų jau nebematau, bet minčių, kurias norisi išlieti – liko pakankamai.
Taigi, susipažinkite, Braškinis Orbit:
Štai tokia ta braškinė Orbit – karšta kaip bloudžobas. (more…)
Kaip mes visi žinome – reklama atspindi realios aplinkos realias realijas… Arba projektuoja sąmonės projektoriuje reliatyvias projekcijas…
Grubiai ir paprastai tariant – kaip gyvenime, taip ir reklamoje. Todėl nieko keista, kad normalūs balti žmonės nemyli dreduotų negrų. Už ką juos mylėti, kai tie padarai elgiasi kaip laukinės bezdžionės?
Prašom, štai konkretus pavyzdys:
Bl, prisiėdė negras šokolodukų ir užsiturbinęs eina kaip dramblys šviestuvus laužydamas… Ne veltui gatvė visiškai tuščia – visi namie sėdi ir bijo laukan išeiti, kai ten tokie energetizuoti makakos valkiojasi ir šviesas išjunginėja. Tik nereikia pasakoti, kad jį taip nuo karamelinio įdaro užvežė – sprendžiant iš apspangusio žvilgsnio, sukąstų dantų ir neadekvataus pochuistiško elgesio – apsirūkė psichas.
Keista tik, kodėl Jabokssuchardas sugalvojo, kad Manijos šokolodukas geriausiai dera su apsmuktakelniu negru? Ypač Lietuvos rinkoje?
Nu nx. Aš, kaip padorus litovcas, nekenčiu dviejų dalykų: rasizmo ir negrų.
Gerai jau, užbėgdamas už akių visokiems prie žodžių prisipisinėjantiems debilams, sąžiningai prisipažinsiu, negrų aš – nenekenčiu, tačiau, kokio bybio, juodašikniai įsivaizduoja, kad visi baltašikniai turi juos mylėti ir saugoti kaip nykstančią veislę, vistiek neįsivaizduoju.
Ir todėl griežtai pareiškiu: ši reklama skatina agresiją bei ugdo nusikalstamą elgesį aplinkinių atžvilgiu ir aš, kaip visuomeniškas bei socialiai aktyvus Lietuvos Respublikos pilietis, reikalauju ją pašalinti iš visuomeninės erdvės, bei nubausti jos užsakovus, kūrėjus ir visus kitus prisidėjusius prie jos materializavimosi mano reliatyviojoje sąmonės projekcijoje.
Vo.
Pamirškime alų ir kramtoškes – atėjo politinės reklamos metas.
Ir kadangi aš visada mielai šiku bei vemiu ant tautos išrinktųjų, pradėsiu kažką panašaus į Lietuvikės politkakučių apžvalgą.
Socialliberalus (kas tai per politinė ideologija, taip nieks niekada ir nesugebėjo paaiškinti) jau apgiedojau. Dabar atėjo prunskinių, save dar vadinančių valstiečiais-liaudininkais, eilė.
Taigi, pasigrožėkime:
Na ką, galima pasakyti, bobulencija ima per emociją – koks pasaulis nuostabus, aplink tik aš ir daug mergų… Jo, bl, iš tiesų o kur diedai? Ką tipo, darna įmanoma tik tuomet kai, tūsinasi vienos bobos?
Nieko tokio, kaip valstietei iš liaudies dar visai normalu, žiūrėt galima.
O dabar truputį baisiau:
Och, kas per kompoziciniai planai! Kas per semantiniai simboliai! Ir kas per pažado konkretumas: Kartu mes galime surinkti daug daug obuolių! – Zajabys’, jamam!
Kaip matome, šiemetinis prunskinių konceptas vadinasi “Kartu mes galime… viską“. Bl, kur aš tai girdėjau?
Ogi, tai – ambalų brazauskinių šūkio, naudoto rinkimuose į savivaldybes, variacija. Šaunuoliai, nx sukti galvą ir mokėti pinigus kokiems nors dalbajobams reklamščikams už originalias idėjas – jie gi vistiek bandys apgauti ir už nieką pasiimti pinigus. Akivaizdus pavyzdys – paulauskinių bobutė su grelka ir valinskinių “inovuota” latinosų tziz iz trū.
Beje, prunskiniai, sugebėjo ne tik brazauskiniais pasinaudoti, bet ir nuo pačio pirmo paulauskinių šūkio pasiskolinti gabalą “inspiracijai”. “Kartu mes galime viską” + “Nusipelnėme gyventi geriau” = “Kartu mes galime gyventi visaip kaip, tame tarpe žinoma ir – geriau”.
Šaunuoliai, valstiečiai.
Taupyk smegenis, naudokis svetimom!
Tačiau, tai dar ne viskas!
Desertui – originalus Prunskienės piaro bezdalas, kuriame jis (piaras) pademonstravo visą savo kūrybinį potencialą. Praktiškai, adekvatus atsakymas konkurentų konceptui “Grielka”.
Ačiū tam komentatoriui, kuris įdėjo nuorodą į foto.
Jo, pavarė boba, liaudžiai suprantama kalba, ir liaudžiai suvokiamu vaizdu… Kietesnę reklamą tik Valinskas sugebėjo sukurti < visomis perkeltinomis to žodžio prasmėmis…
Nors dėl kietumo aš (nors ir esu didžiausias Lietuvikės politikų niekintojas) turiu pripažinti: šitos bobos pautai kietesni už kokių keturių penktadalių lietuvos politikų diedų barškalus.
Ir kai reikėjo rinktis iš trijų blogybių – Tapkiaus, Šlepkiaus arba Prunskienės, aš balsavau už pastarąją.
Beje, jos tuometinis radijo klipukas buvo vienintelė normali rinkimų agitacijos priemonė. Atsimenat: “Kam reikalingas prezidentas dūlantis kaip senas baldas kampe?..” – bl, pataikė kaip pirštu šiknon… Gaila tik, kad ją Uspaskichas apipiso pažadėjęs duoti savo stebėtojus rinkimų apylinkėse ir nedavęs. O po rinkimų šauk nešaukęs, kad suklastoti – pačiam reikėjo saugoti kiekvieną su.pis.tą biuletenį.
Taip ir liko boba be Prezidentūros.
Na ir xui s nei [dievai su ja] – laukite tęsinio.
