Kinas

Kaip mes visi žinome – Lietuva, tai tokia šalis, kurioje viskas vyksta daug lėčiau – lėčiau slenka laikas,  lėčiau skraido paukščiai, lėčiau bėgioja ir spardo futbolistai, todėl amžinai mūsų futbolo pergalės – tai išplėštos nulinės lygiosios…

Kinoteatrai irgi neišimtis – jau kadų kadais apipasakojau savo potyrius patirtus žiūrint į persenusį Stalonę, o štai Lietuvikės kinai dar tik pradeda anonsuoti šį amerikinio kino šedevrą. Lygiai taip pat nutiko ir su Bėgbederio romano ekranizacija “99 frankai” arba kaip ją pavadino cinema.lt – “14,99 Euro”.

Šitą europikinio kino šedevrą aš irgi turėjau laimės suvartoti, o dabar, būdamas be galo geros širdies, sutaupysiu jums 15 litų: va, imkite ir atsisiųskite tą vargšo Jano Kouneno filmą, nes protingi žmonės išvydę tokį vaizdinį didžiajame ekrane dažniausiai pradeda kratytis traukuliuose ir vaitoti: “Ir už ką mes mokame! Pinigai šiknon! Dvi valandos išbrauktos iš gyvenimo!” Nors filmas iš tiesų trunka valandą keturiasdešimt.

Tiesą sakant, kaip dažniausiai ir būna, yra dvi naujienos – viena geroji, kita blogoji.

Geroji: pagaliau galime matyti nuostabaus ir drastiško trilerio “Dobermanas” režisieriaus filmą, kuriame jis vėl filmuoja, o ne gamina kinoprodukciją (nes prieš tai į Lietuvą atkeliavęs jo filmas, pšeprašant vesternas “Bluberis” nusibodo per pirmas 15-ką minučių).

Blogoji: Kad ir kaip stengėsi du scenaristai ir pats režisierius, bet literatūrinio Bedbėdžiaus seilėtekio vietą užėmė pseudosocialinis seilėtekis. Netgi dar blogiau, kine nebeliko aiškaus akcentuoto konflikto tarp asmenybės (tipo Autoriaus) ir sistemos (Kliento, gaidinančio autorių už oxujebitelnas babkes). Vietoj tos priešpriešos, kurią skaitydamas knygą galėjai bent jau įsivaizduoti ir susikurti savo mintyse iš savo patirties, liko apsiuostęs ir apsiseilėjęs gaidys, laužiantis iš savęs KŪRĖJĄ.

Vienintelis filmo privalumas – kelios trumpos smagios scenos. Kai kurios labai smagios. Bet mums sako “Žiūrėkite, tai yra FIIILMAS! Ir ne šiaip sau, o apie REKLAMĄ!” Nu i nx, ten tos reklamos, kak kot naplakal (kaip katinas pašiko) – kvapas yra, o ką ir kur pridirbo padla niekaip nesurasi.

Reziumė

Ir knyga, ir filmas – primena vieną ir tą patį daiktą – batoną su razinomis. Tiesa, batonas jau kartą suvalgytas ir iškakotas, bet užtat razinos labai skanios.

Nors aš neabejoju, kad pusė Lietuvikės remikės kurikų kinosalėje apturės džiaugsmingą masturbacinį katarsį, bet yra kita pusė, kuriai aš galiu pasiūlyti:

- Norite geros knygos apie reklamą? Imkite Viktoro Pelevino “Generation P“.

Bet būtinai originalo kalba, nes lietuviškas vertimas, jegu tikėti gandais, kaip visada – labai lėtas ir įtartinai panašus į rudos spalvos neskaniai kvepiantį daiktą lėtai lendantį iš lietuviškų reklamų kūrimo vietos…

Skanaus!