Paskutinis mano įrašas buvo labai antipozityvus ir paliko mano subtilioje sieloje platų rudos spalvos dryžių, todėl dabar pabandysiu ką nors pagirti ir tokiu būdu atstatyti pusiausvyrą.
O kad būtų bent kiek smarvės mano seilėtoje panegirikoje, girsiu ne bet ką, o tuos, kurių reklamą pamačius man pradeda skersintis snukis ir dribti putos it kokiam žydui, knygyno vitrinoje išvydusiam “Mein Kampf”.
Taigi, dėmesio, dabar Jus išgirsite, kaip bus išsakyta pagarba dižiosioms Lietuvos mažmeninės prekybos įmonėms, kurios savo šūdcentrių tinklais apraizgė mūsų nupiepusį Tėvynės kūnelį ir, be jokių krikščioniškų skrupulų naudodamos kapitalo jėgą, sunkia gyvybės syvus iš Lietuvos darbo liaudies.
Pirmasis iš jų -
Ir kuo gi ta vieta, kur geriau negu visur nusipelnė mano pagarbos? O gi tuo, kad “katastrofiškai” trūkstant darbuotojų, pasiryžusių dirbti debilišką automatinį darbą, Rimiakas savo kasose įdarbino kurčiuosius.
Matyt, jie papildomai už kiekvieną įdarbintą kurčiąjį gavo po gerą “darbo vietos” dotaciją iš Darbo biržos (t.y. mūsų visų babkių), tačiau svarbiausia, kad likimo nuskriaustam žmogui nebūtina gyventi vien tik iš invalidumo pašalpos.
Galų gale tai yra ir tam tikras įsitikinimų demonstravimas savo pirkėjams ir visai visuomenei: “Matote, kurčias žmogus – tai ne koks raupsuotasis, kurio vieta rezervatuose, o normalus žmogus, kaip ir visi. Tiesiog jis negirdi.”
O absoliuti dauguma mūsų mylymų kapitaliūgų pasitenkinimą apturi tik tuomet, kai į savo jungą įsikinko auką “be trūkumų”. Bl, tarsi nuo to žmonės geriau dirbtų.
Antrasis -
Taip, čia tie, iki kurių vasara ėjo taip ilgai, kad atėjo tik birželio pabaigoje… ir kurie bijodami vėl pražiopsoti metų laikų pasikeitimą jau dabar praneša savo pirkėjams, kad artėja Kalėdos. Taigi, akivaizdus alzhaimeris.
O pagirti juos noras kilo jau prieš kurį laiką, kai pirmą kartą pabandžiau ir man patiko. Tai savitarnos kasos.
Kodėl:
- visų pirma, tai tiesiog humaniška – kam išnaudoti tokiam debiliškam darbui žmones, kai visas funkcijas gali atlikti automatas. Žmogus perdaug vertingas dievo tvarinys, kad leistų savo laiką smirdėdamas 10-12 valandų per dieną šūdcentrių kasose.
- antra, tai tam tikras pasitikiėjimo savo klientams demonstravimas. Žinoma, ten visur kameros, bet savijauta vistiek tokia, tarsi man leistų pačiam susiskaičiuoti ir palikti pinigus.
- galų gale, daug smagiau pažaisti su kasos aparatu, negu kelias minutes smaksoti eilėje krapštant nosį ir įsivaizduojant, kad lygiai taip pat jaučiasi karvės viena po kitos sudalintais gardais einančos prie melžimo aparato.
ir trečiasis…
Ilgai ilgai galvojau, už ką gi galima būtų pagirti Maksiminius, jeigu jau anuos du pagyriau… ir niekaip nagalėjau sugalvoti…
Tik staiga prisiminiau, kad “pagal išlaidų reklamai manitoringą” Maxima beveik visose kategorijose įeina į daugiausiai babkių išleidusių penketuką… Tik kinoteatruose pamiršo reklamą užpirkti.
Taigi, noriu padėkoti Maximai, kad jie taip riebiai maitina Lietuvos reklamos rinką. Juk pinigai nekvepia. Jie smirda. Šūdais. Ir nesvarbu per kokią mediją.
Kaip sakoma: Jesli eto gavno, tak eto nadolgo [jeigu tai yra šūdas - tai suvisam].
Va, kaip pozityviai šiandien gavosi… matyt, bus lietaus.
Tai priestarauja visiems ekonomikos desniams!
