Pradundėjo Kovo 11-oji… Praūžė kaip viesulas sukeldamas virpulius Tėvynę mylinčiųjų širdyse… Paplūdę džiaugsmo ašaromis žmonės plūdo į prekybos centrus užsipirkti ko nors šventiško savo vaišių stalui arba tapetų bei plintusų savo šventiniam būstui papuošti… O paėdę ir pasiremontavę susirinko visi (išskyrus pasiaukojančiai dėl kitų gerovės dirbančius PC darbuotojus) didžiausiose miestų aikštėse, sulipo į aukščiausius bokštus, kad visam pasauliui galėtų garsiai paskelbti – LIETUVA BUS LAISVA! LIETUVA! LIE-TU-VA!!!
Tik aš vargšas negalėjau dalyvauti šioje visuotinėje tautiškumo puotoje, nes klastingos ligos pakirstas gulėjau izoliuotame nuo visuomenės kambaryje ir vartojau masinę Amerikos kino pramonės produkciją.
Bet vakare išsičiaudėjęs bei išsišnerkštęs vistik pakilau iš ligos patalo ir prisėlinau prie kompo tikėdamasis bent virtualiai įsijungti į šventinę satisfakcijos euforiją… O, šventas naivume, o nepagydomas idealizme, kada gi mus pradės nuo šių ligų skiepyti privaloma sveikatos apsaugos ministerijos patvirtinta tvarka?
Kaip supratote, tai buvo poetinė įžanga į visai nepoetišką įrašą apie Kovo 11-osios blizgesį ir skurdą, kaip mėgsta išsireikšti klasikus cituojantys grafomanai.
Na va, nusibodo… dabar greitai ir trumpai – svarbiausi įvykiai charakterizuojantys 2008 metų Kovo 11-ąją:
1. Skustagalvių prasiėjimas Gedimino prospektu, o tiksliau, po jo kilusi diskusija interneto šūdportaliuose ala lrytas ir delfi.
Aišku, čia dėmesio vertas ne straipsnelis (nes tai net ne straipsnelis, o bbžin kas – pamemlenimas su nuotraukomis), o skaitytojų reakcija. Komentarai tradiciškai – pusė isteriškai piktinasi, pusė piktdžiugiškai pritaria. Kai kurie išsiliejimai visai šmaikštūs ir sarkastiški, sorry, bet pasiskaitykite patys, jeigu dar neatlikote šio švento kasdienio pasidelfinimo ritualo.
Mano nuomone – ką sėjome 18-ą nepriklausomybės metų, tie dabar seimui langus ir daužys. Čia jums ne kokia sukakota Europietiško jaunimo sąjunga arba Jaunimo reikalų departamentas – čia žmonės vienijami jeigu ne idėjos, tai bent jau protesto jausmo: “Užsikruškit jūs ten visi su savo juodais diplomatais, specmašinomis ir mozgojobais – dėjome ant jūsų ir jūsų šiknalaižių skersą – JUDEN RAUS!”
Nors prie ko čia žydai? Per pirmus 10 metų iš 10 000 Lietuvos piliečių deklaravusių žydišką tautybę, Lietuvoje pasiliko tik 2 000. Taip kad ne žyduose esmė – tai protestas prieš smegenis dulkinančią sistemą su visa šūdasklaida priešakyje.
Ta džiugia proga man kilo noras pasižiūrėti kaip skinai save pristatinėja jutūbėje. Skanaus:
Smagiausi čia paskutiniai kadrai – varysim turkus kerzų spyriais nuo pat Kreuzenbergo iki Ankaros! Ech, naivuoliai, be vieningos organizacijos vienijančios visus Europos grynaveislius europoidus nieko rimto nebus, tik bukas buitinis smurtas ir girtos skanduotės švenčių progomis.
Bet grįžkime nuo globalių rasinių klausimų, į kuriuos užmesiu akį kitame įraše, prie mūsų avinų.
2. Pakso ablomas – žurnaliūgos užstukalino, kad buvęs prezidentas nekilnoja vėliavytės ant savo chatos (kaip ir likę 96% Lietuvos, tame tarpe ir aš)
Nesvarbu, kad jis tuo metu sėdėjo Šventojoje ir jam fiziškai truputį sudėtinga buvo pademonstruoti savo meilę Tėvynei Vilniuje. Linksmiausias šiuo atveju yra Šūdryčio kūrybiškumas išsireiškęs antraštėje: “Pašalintas prezidentas R.Paksas negerbia Lietuvos Nepriklausomybės” Siaubas, ar girdite – Paksius negerbia Lietuvos nepriklausomybės! O štai palyginimui filadelfijų darbas: “R.Paksas namuose Kovo 11-ąją neiškėlė vėliavos”. Jaučiasi skirtumas, a ne? Įdomu, o kaina ar smarkiai skiriasi?
Būtų buvę labai įdomu paskaityti kaip vėliavas kėlė kiti tautos rūpintojėliai – deja, tai taip ir liko tik svajonės. O juk galėjo kokie gudručiai iš piaro kontorų prakalti projektą “Kovo11″ – pvz., Paulauskui – atrepetuotų kaip kelti vėliavą, ir žurnalistų akivaizdoje atliktų Meilės Tėvynei aktą… Nors šiaip, tokia akcija labiau būtų pravertųsi Kirkilui – po visokių mokytojų streikų jo įvaizdis nutriušo labiau už jo oželio barzdelę. O tai dar ims ir sugalvos nabagas eiti į prezidentus, ir pasirodys, kad kaip tik jo ten niekam visiškai nereikia…
3. O beje, ką gi šią iškilnią dieną veikė mūsų gerb. Tapkius? Matyt, jis iš anksto buvo informuotas apie įvyksiančias atsitiktines nesankcionuotas skustagalvių eitynes ir gelbėdamasis nuo galimų provokacijų nusprendė Tėvynę pamylėti iš toli. Kaip visą gyvenimą ir darė. Galėtų ten toli kitoj pasaulio pusėj ir pasilikti – juk koks skirtumas seneliui kur nukaršti – ar Lietuva, ar Meksika – dvi tokios pačios bananinės respublikos. Ne veltui lietuviams taip latinosų serialai patinka – mentalitetas, vienok.
Aišku, geriau mirti ten – kur tave labiau gerbia. Čia Lietuvoj – jis Šliurius, škia ir Tapkius, skant, o Meksikoj – turtingas Amerikonas pensinykas, savo išlaidomis keliantis vietinę ekonomiką, o ne bezdarius išlaikytinis, ir niekas apie jį jokių įžeidžiančių filmukų nemontuoja ir švenčių proga nesiuntinėja e-meilų siūlydami padusti savo bezdaluose ir niekas nebando pasiderglioti iš jo savo visai kitoms temoms skirtuose bloguose.
Nors kodėl visai kitoms – žmonės, jų gyvenimas, jų elgesys, jų dėmesys savo šaliai – štai tikrasis šalies ženklas. Skant, pasižiūri į veidrodį ir matai Lietuvos briandą. O mums įkyriai bando prakišti kokį nors dyzikų išstenėtą iškoreliuotą arba, galų gale, nuknistą logotipą. Fuck off! - arba lietuviškai – Ėskit šūdą!
Lietuva – LIETUVIAMS! Paksius – NEKALTAS!! Bienvenido En TIJUANA!!!
))
