Lietuvėlės reklamikės pasaulėlis
Bybys pizda, pizda bybys,
Bybys bybys pizda pizda,
Pizda bybys bybys pizda -
Pizda bybys bybys bybys.
Pizda pizda pizda bybys,
Bybys pizda, bybys bybys.
Pizda bybys bybys pizda
Pizda pizda pizda pizda.
Bybys pizda – bybys bybys,
Pizda bybys, pizda bybys!
Bybys pizda bybys pizda
Pizda bybys, bybys – pizda.
Seniai seniai, dar prieš rinkimus aš išvydau stebuklą.
Tuomet galvojau, kad tai viso labo priešrinkiminis apsišikusios eldėdėpistų (šitų kurkulinių bybių net socdemais nesiverčia liežuvis vadinti) valdžios piaras, todėl susilaikiau ir nepaviešinau visai tautai.
Tačiau šiandien mane vėl aplankė tas smagus jausmas, kai norisi ir juoktis, ir keiktis, ir griežti dantimis, ir filosofiškai siųsti nachui piliečius už svetimus pinigus pisančius savo tautiečiams protą, nes tas stebuklas praėjus rinkimams niekur nedingo ir toliau sėkmingai maskatuojasi Lietuvėlės internetėlio platybėlėse.
Taigi, spaudžiame ant nuorodos www.lrv.lt ir pakliūname į mūsų nuostabiosios, nepakartojamosios, visos tautos mylymosios anksčiau buvusios kirkilinės, o dabar jau – kubilinės vyriausybės svetainę.
Na va, pagaliau bus beveik taip, kaip ir žadėjau.
Žadėjau kad parašysiu šiandien – šiandien ir rašau. Dar netgi liko 57 minutės iki pažado galiojimo pabaigos.
Kaip minėjau, noriu pademonstruoti jums socialinę reklamą, kuri, mano nuomone, yra visiška bibliografinė retenybė, nes aš ją mačiau tik vieną kartą ir tik vienoje vietoje.
Vadinasi, jos buvo atspausdintas viso labo vienas plakatas, kurį Džeisidekas šiais lauko stendų piguvos laikais, matyt, savaitę sutiko palaikyti viename iš savo tuščių gandonstulpių.
Štai jis, šedevras per visas puses, galus ir visais kampais:
Sveiki gyvi.
Rytoj, kaip mes visi žinome, tauta demostruos valdžiai, savo nepasitenkinimą tuo, kad 18 metų vaikšto išpista per visus galus, o galo tam taip ir nesimato.
Ta proga žinoma, būtų labai gražu parašyti kažką patriotiško, uždegančio ir kviečiančio pasipriešinti valdžios ir versluchos dublefakui.
Tačiau po paskaitos apie pasaulio sandarą, nusprendžiau, kad iš tiesų skęstančiųjų gelbėjimas yra asmeninė kiekvieno skęstančiojo ir jo šeimos tragedija. Nenorės paskęsti – išmoks plaukti.
Gaila tik, kad dažniausiai žmonės išmoksta plaukti kaip šūdai – pasroviui ir paviršiuje. Na ir ne mano bybio reikalas.
Aš geriau papasakosiu jums apie dar vieną nerealią Lietuvišką socialinę reklamą.
Tik prieš tai ko nors užvalgysiu, nes tuščiu skrandžiu darausi labai piktas ir nepakantus mūsų brangiesiems šūdadrožiams. O jie juk dažniausiai – niekuo dėti, aplinka kalta, o valgyti juk reikia…
Taigi vagi nagi kaip
netikėtai štai visai
ir atėjo tas rytojus…
Ir kaip žadėjau, dabar kalbėsiu tik apie reklamą. Tiksliau, apie šūdreklamę. O dar tiksliau, apie visišką lietuviškai lietuvišką šūdreklaptaciją – bent jau spėju, kad tai bandymas pritaikyti korporatyvinį šūdą nacionaliniam gomuriui.
Šitas grožis Lietuvos padangę išvydo dar paskutiniame 2008 Laimos ar Ievos, ar kažkurio kito glianco viduje, tiksliai nepamenu. Tačiau gelbėdamas Tėvynę, žmoniją ir šiaip prapuolusias sielas neturėjau kada ištempti tą gliancinę gėdą į internetinę viešumą.
Bet, kadangi, kaip visada, Tauta privalo žinoti savo didvyrius, pasakoju prieš taibuvusios serijos turinį:
Verčiau verčiau verčiau verčiau, vieną po kito žurnalo lapus ir staiga atverčiau.
Štai pagaliau tarpušventyje radau moralinių jėgų prisikonektinti prie virtualios realybės ar tai prie realios virtualybės – bybis žino kaip yra iš tikrųjų, bet yra tikrai ne taip, kaip atrodo.
Šiąnakt aš noriu pakalbėti ne apie reklamą, todėl žmonėms, kuriems rūpi tik jų supista šundaktariška profesija, siūlau negaišti laiko, o užsiimti savo pacientais – kai krizės pizė žvelgia iš delfinariumo pranešimų ir pederastiškai žydrojo ekranėlio, pats laikas visiems reklamščikams susirasti šiltą riebią šiknaskylę saugiam adaptacijų drožimui… Vistiek nieko gero nesugebate išbezdėti.
Kaip įrodymas – štai sąžiningai sakau, geriausias vizualas, kurį mačiau nuo… chui znajet kada, nes labai tingiu prisiminti:
Taip, o taip, deja tačiau… Nors šita Bitės kampanija totaliai sušikta ir tas debiliškas “Meškutis” ir šmaikštus iki apsivėmimo “Zuikutis” yra visiškas artdirektoriškas išsigimimas, tačiau šitas vizualas vienintelis saulės spindulėlis susmirdusiame pribezdėtame Lietuvėlės reklamikės danguje.
Viskas, apie reklamą tikrai baigta, toliau eis tekstas skirtas normaliems žmonėms, nesužalotiems darbo kenksmingomis sąlygomis. O jūs eikit dirbt, simuliantai neraliuoti.
Kol nueisiu iki supisto šūdcentrio užsipirkti alaus, suteiksiančio man jėgų tęsti kryžiaus žygį už tautos sąmonės išlaisvinimą nuo reklamšūdės poveikio, noriu paskelbti labai rimtą ir prasmingą apklausą:
[poll id="3"]
Galite pasirinkti du variantus – vienas už ką balsavote pagal sąrašą, antras – už ką balsavote vienmandatėje.
Pasiaiškinu: AdReview.lt per dieną aplanko nuo 50 iki 200 unikalių lankytojų ir man labai įdomu, kas jūs tokie esate, skaitantys mano klaviatūros išspaudas.
O kadangi apie žmones reikia spręsti pagal jų poelgius, paskutinis jūsų poelgis buvo (ne)dalyvavimas supistos Liretuvos supisto Seimo supistuose rinkimuose.
Taigi, labai prašau, nepasikuklinkite, nuspauskite tą supistą knopkę “Vote” – praneškite tautai apie savo apsilažalinimą, juk visi mes klystame, tik ne visi drįstame tai pripažinti…
Išvadas darysiu vėliau.
Kadangi blogas iš esmės yra “internetinis dienoraštis”, dabar man kilo noras pasinaudoti tiesiogine jo paskirtimi ir užfiksuoti tai, kas įdomu tik man pačiam ir gal dar dviem trim žmonėms panašiai matantiems pasaulį.
Beje, žodžiai “panašiai matantys” tai nėra šiaip atsitiktinė lingvistinė forma, nes “pasaulio matymas” yra lygus tavo “pasaulio suvokimui”, t.y. kaip tu matai, iš tikrųjų reiškia kaip tu suvoki.
Ir tik paskutinis debilas gali sakyti, kad “koks skirtumas kaip ką pavadinsi”. Iš tiesų, kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas turi savo labai konkretų poveikį ir prasmę.
Taigi, dabar aš noriu užfiksuoti vieną standartinį 120×60 px banerį, kaip mūsų kasdienybės simbolį.
Štai jis:
Jūs aišku paklausit:
- Vuotafak?
Pradžiai apšilimui, kol mano fotoaparatukas tuštinasi, prasižiosiu apie tai, apie ką ilgai ir labai ramiai tylėjau – apie tą nuostabiai lietuviškai graudų ir emociškai ištežusį socialinės reklamos vyksmą – Jaunimo linijos reklamšūdę šūdlaikraštukyje, vadinamame 15 šūdučių.
Kadangi, čia aplink be galo daug jautriasielių, jautriaodžių būtybių, iškart kategoriškai siūlau eiti joms nachui, nes kitaip – man pochui ant jų pseudoidiotinės moralės išvedžiojimų ir didžiadvasiškų jausenų.
Taigi, dar kartelį: eikit nachui, pasiskaitykite kokius nors lengvusdaiktus arba gietašką. Jums – mano nuomonė yra šlykšti ir bjauri, o man ant jūsų nuomonės – ilgas ir konkretus skersas. Vsio, viso gero, sakau trečią kartą iš eilės.
Ir jeigu dabar, po trijų pasiuntimų nachui atsiras dar bent vienas moralistas – tegu kaltina pats save – kaip žinia, jeigu durnius – tai dažniausiai, suvisam.
Gerai, o dabar apie konkursą. (more…)
