Lietuvėlės tyrąją padangėlę jau porą savaičių nušvietė laimė – užsiraukia asmeninis Tomkaus kurviaškų bordelis – Olialia pizdytės. Matyt Tomkus galutinai apsisprendė ir dabar pereis ant berniukų…

Kalbėti čia nėra apie ką – prekybženkliai kapitalistiniame pasaulyje žudomi tik tuomet, kai jie nebeneša babkių. Reiškia silikoninių smegenų ir botulininės išminties potencialas Lietuvoje jau išsemtas ir kurvoms teks grįžti atgal ieškotis savo laimės palei stotį ir Kalvarijų policijos komisariatą.

Tarp kitko, marketokonspirologai teigiantys, kad Gavnotelis savo fioletavai-purpurinę degradaciją patyrė paveiktas antipedofilinio Kedžio judėjimo, žiauriai klysta – iš tikrųjų Gavnotelio gavnojobus prastimuliavo būtent Olialia kurvyčių sceninės masturbacijos akcija pasidabinus violetiniais žiurstais.

Kaip visada – Seksas valdo. Gyvulius.

Tai buvo itin klastinga Bitės ir Teleduškės Tomkui užsakyta neurolingvistinio programavimo operacija nukreipta į aukštesniąją ir viduriniąją Gavnotelio marketingo grandį. Kaip matėme, operacija pavyko – Gavnotelis mutavo, taip prarasdamas dar vieną dalį savo klientų.

Apie Olialia pizdučių smertį rašyti šiaip jau nėra visiškai jokios prasmės, nes net Olialia pizdučių portale moderatorius nespėja trinti pikdžiūgaujančios tautos komentarų (o gal moderatorius pats pirmas ir buvo atleistas?). Tačiau man staiga ir netikėtai užkliuvo baisus akibrokštas: DansuDansu feisbukyne pamačiau nuorodą į štai šį sukrečiantį sielos šauksmą atsklidusi iš nežinia kurios olialiaškės ruros gelmių „Olialia“ atminimas: vieni tyli, kiti mini:

Kai ženklas pristato 20-ą produktą – LT spacialistai tyli.
Kai 50-ą – tyli.
Kai gauna tarptautinius apdovanojimus  – tyli.
Kai 16 000 pasaulio žiniasklaidos kanalų reklamuoja Lietuvą, drąsias ir kitokias idėjas – jie vis dar tyli.

Kai projektas uždaromas -informuoja pagal „Panele.lt“ šaltinį ir dar prideda, kad „Olialia“ kompiuteriai (iš kurių projektas per metus uzdirbo 50 000Lt gryno pelno) buvo labai blogas projektas.

Ačiū Panele.lt, kad bent jau jūs apie mus kelis kartus parašėte!

Bet tai kaip jums naglumo viršūnė? Jos ką bliat, visiškai aklos? O aš?

Argi aš tylėjau, kai pamačiau Olialia kompiuterius? Argi nutylėjau, kai gavau jų laišką apie artėjančią silikonizaciją? Argi neapdainavau šitų kurviaškų pačiais gražiausiais joms derančiais epitetais?

Ir ką, tai vadinasi, buvo beprasmiška?… Tie, kam tai buvo skirta neišgirdo? Tai nachui aš tada leidau bemieges naktis ir pagiringus paryčius prie stačiakampio lango į internetinę kloaką, prievartaudamas klaviatūrą ir savo sąmonę?

Žinoma, AdReview tai ne DansuDansu ir net ne Nezudykreklamos, oi t.y. ZudykReklamaBetNelieskOlialiaIrDarDaugybesKituPraktiskaiNieko… Tačiau juk tikrai dėmesio tos kurvos gavo daugiau negu susimokėjo, taip kad dabar šikti į savo stringus, tikrai nederėtų, ypač, kai vėl teks atsikvalifikuoti iš elitinių kurvų į namudines.

Su kuo jas dar kartą iš visos širdies sveikinu.

Kaisaka – kiekvienai pizdai savas bybys.

Šią temą galima drąsiai užvadinti: Tyliai ir nenumaldomai šliaužianti apokalipsė.

Apie ką aš čia, ogi apie tai, ką jau seniai pamiršo mūsų šūdasklaida užsiėmusi savo šiknaskylės raukų skaičiavimu – apie pindostanišką amerikanososų Černobylio analogą – Meksikos įlankos sunaikinimą šiuo metu pereinantį į Atlanto vandenyno bei jo pakrančių floros bei faunos sunaikinimą.

Štai, imkite skaitykite ir džiovinkite džiuvėsius, kaskite bunkerius bei kraukite į juos konservus:

http://www.webarmy.ru/forums/theme.php?th=8746

Tekstas pagrinde rusiškas su šiek tiek anglakalbiškų komentarų, tačiau visos nuorodos į analitinius bei info straipsnius ir gausybė videoklipų yra in ingliš. Man patiko tiek medžiagos kiekis, tiek pteikimas tiek pastovus papildymas.

Manau, savaitėlei pasiskaitymo užteks.

Beje, nesitikėkite, kad pizdakas bus visai planetai – mes to dar nenusipelnėme. Tačiau vakarų „civilizacija“, tai atsiims už visus savo nuopelnus bedram žmonijos vystymuisi… Su kuo mumis visus ir sveikinu.

Ta proga vienas iš Seimo dalbajobų nusprendė, kad litovcai dar per mažai nekenčia savo Tėvynės, todėl skatinant vidinę neapykantą būtina padidinti baudas už trikolioro neiškėlimą iki padorios 400-600 lituoklių sumos. Keista žinoma, kad nepasiūlė piktybiškų vėliavos nekėlėjų sodinti į kalėjimą dviem metams,  bet matyt tai paliko ateičiai – tam atvejui, jeigu Lietuvoj dar pasiliks idiotų vadinančių ja savo Tėvyne.

Nežinau kaip reaguosiu aš, piktybiškai nė karto nekėlęs vėliavos, tačiau Klaipėdos bomžai sureagavo momentaliai:

Akivaizdu, kad stabiliai augant bomžų ir savanorių šiukšlių rūšiuotojų skaičiui, auga ir jų pilietinis samoningumas bei Meilė Tėvynei.

Todėl galime būti ramūs – nors iš Lietuvos išvažiavo trys ketvirtadaliai darbingų žmonių, tačiau Lietuvos ateitis – patikimose rankose.

Dabar aš esu šiek tiek gana pakankamai visai kitoks žmogus.

Ne, per šį tylos ir blogo nerašymo metą aš nepasikeičiau iš esmės, tačiau faktas, kad tam tikri pasaulėžiūriniai dalykai šiuo metu mano galvelėje išsidėstė šiek tiek kitaip. Galėčiau netgi teigti, kad ko gero baigia praeiti tam tikras asmenybės formavimosi etapas.

Na manau iš tokios įžangos turėtų būti daugmaž aišku, kad šiuo metu man vėl niežti rankos tęsti internetinės kloakos pildymą savo turiniu, toku būdu prisidedant prie bendro informacijos lauko pasikeitimo.

Taigi, gal jau trečią kartą sakau:

AI EM BIAK

Beje, o žinote kaip gaminami terminatoriai?

O gi labai paprastai – jie dauginasi patys:

Ir trumpas komentaras:

Nors tai įvyko beveik prieš metus, bet vistiek smagu sužinoti.

Ambalui parėjo amba.

Ir nors apsišikę subinlaižiai teigia, kad apie mirusįjį galima tik gerai arba nieko – šitie visi surauktašikniai nutyli, kad tai yra romėnų priesakas. O romėnai, kaip žinia, buvo degradų, plėšikų ir pederastų tauta, po savęs palikusi tik išplėštas valstybes, sunaikintas kultūras, subingalviškų citatų rinkinį ir šūdo krūvą vadinama „Romos teise“, kuria sėkmingai sau protą pisa visos apsimasturbavusios demokratinės šūdvalstybės.

Todėl bybį dėjau ant padvėsusio dalbajobo – gyveno kaip kuilys, mąstė kaip kuilys, valdė kaip kuilys, tikėjo kaip kuilys ir padvėsė taip, kaip nusipelnė. Galės dabar keliauti į kuilių rojų ir laimingas kriuksėdamas voliotis savo šūduose.

O tas faktas, kad sutraukų ir subinlaižių valdžia paskelbė gedulą ir liepė išsikabinti trispalves tik patvirtina mano nusiteikimą, kad vienintelis doras šitų seimūninių šūdaburnių sukurtas įstatymas – tai siūlymas nebereikalauti kelti valstybines vėliavas.

Nes mano nuomone, šito kuilio „garbė“ neverta net snarglėtos trispalvės nosinės.

Bliat, kaip šlykštu stebėti visą tą entuziastingą trydos chorą, kai absoliučiai visi šūdlaikraščiai susiriesdami čiulbia nabašniko bybį., o televizijos triedžia raudonais  nuo skausmo šūdais.

Tiesą sakant, jeigu ne šis protu nesuvokiamas piarinis blūdas – man net minties nebūtų spjaudyti ant Ambalo karsto… Bet bliat, kokioj mes visgi moralinėj ir idealoginėj srutų duobėj gyvenam… bliat bliat bliat aš nežinau keiksmažodžių, kuriais galima būtų atitinkamai įvertinti mūsų padėtį…

Gausis taip, kad apie pypluose susikaupusius Lietuvikės reklamikės ekskrementus rašysiu kitais metais – šaltam ore šūdas gerai konservuojasi, nesugęs.

Ir beje, iškart sakau tiems, kas pasiruošę šįvakar prisigerti: Eikit NACHUI.

Beje,  tai galioja ir tiems debilams, kurie įsivaizduoja, kad „prisigerti“ ir „vartoti kultūringai“ yra du skirtingi dalykai. Deja, tačiau tai vienas ir tas pats šūdas ir jei jūs, gerbiamieji ir ypač gerbiamosios, to dar nesuprantate – tuomet jabal ja vašu prezidentku.

Skanios mišrainės!

Tiesą sakant, todėl vėl nieko neberašiau – negaliu pakęsti techninių šūdklizmių.

O kol sukaupsiu valios likučius ir perpisiu savo vėvėvėadreviūūūeltė duombazę, chujombazę ir visus šūdskripčius, prašom pasigėrėti, kaip išsigimusios vakarų civilizacijos reklamdrožiai pisa pedikus, ten, kur aniems patinka:

www.youtube.com/watch?v=zKAW96N-Vms

Beje, jeigu apie klipą, kaip apie reklamą – taip akivaizdus tipiškas promachas:

1. Klipas trunka minutę, o pačiam produktui skiriama vos kelios sekundės – jeigu žmogus ir prižiūrės iki galo (ko būtent ir siekiama tokiu siužetu) jam vistiek neužteks laiko susivokti kokį gėrį čia jam dabar bando parduoti ir kodėl jis turėtų jį pirkti…
2. Ką bedro tur Rojaus sodas ir draudimo kompanija? Ar kyla bent viena aiški ir momentaliai, be išvedžiojimų suvokiama, asociacija? Ne. Vadinasi, labai greitai, absoliučios žiūrovų daugumos galvose liks tik smagus klipo siužetas, kaip kažkur girdėtas anekdotas, nedidelė dalis prisimins, kad taip reklamavosi kažkokia draudimo kompanija, ir beveik niekas nebeprisimins jos pavadinimo.

Taigi nors klipas kaip komercinė reklama – šūdas, tačiau kaip socialinė reklama jis turi labai teigiamą požymį: degradavusios amoralios vakarų civilizacijos šalyje niekas neišdrįstų užsakyti socialinės reklamos atviru tekstu teigiančios, kad pederastai – tai gamtos (Dievo) klaida. O šitas klipukas būtent tai ir sako: žiūrėkit, kokį nuostabų pasaulį sukūrė Aukščiausiasis, kokia palaima, o finale iš krūmų išlenda TAI. Štai taip, visiems suprantamai paaiškino, kad šūdas yra šūdas.

Ką gi, belieka naiviai tikėtis, kad intuityvus Dieviškojo Proto balsas, besireiškiantis per kūrybą, nugalės iškrypėliškos logikos ir pseudožmogteisių išvedžiojimus.

Štai prašom, pasiklausykite ir susižinokite. Jeigu nesuprantate rusiškai, labai rimtai siūlau parodyti suprantančiam, kad jis paskui papasakotų, nes aš žmoniją kol kas myliu ne taip smarkiai, kad pradėčiau visa tai versti į lietuvių kalbą.

Irinos Jermakovos [Ирина Ермакова] tinklapis – http://www.irina-ermakova.ru/

Anglakalbė tinklapio versija (ne toks išsamus) – http://www.irina-ermakova.ru/en/

Atsimenu, kažkada seniai seniai, kai sėdėjau tokioj keistoj vietoj kaip blogas.lt, iškeikiau jo turinio valdymo sistemą ir jame styrančius reklaminius banerius užplaukiančius per pusę lango.

Kaip įsivaizduoju – per pusantrų metų ten nieks negalėjo pasikeisti, jų invalidiški išvaizdos šablonai, kaip buvo taip ir liko patogūs tik tiems, kas nežino, kas tai tokio, o jo naudodtojui prieinamos funkcijos, tai bl………. chui snim, ne apie dvėselieną norėjau šiąnakt pakalbėti… Norėjau pasiguosti, visai gerbiamai publikai, kad Žodaspaudė, galutinai baigia užpisti net mane, jos ištikimą vartotoją – toks įspūdis, kad kai visi normalūs žmonės vasarą ilsisi, ravi daržus, krauna šieną irrenka uogas, jo savanoriai programdrožiai atvirkščiai – drožia ir drožia atnaujinimus, tiek visai sistemai, tiek atskiriems plėtiniams.

Aš, apspangęs nuo lietuviškos vasaros kaitros, mažiau parašiau įrašų, negu teko padaryti sistemos ir kos plėtinių atnaujinimų.

Žinoma, koks skirtumas -tegu drožia, jeigu daugiau neturi kas veikti – mano užsiėmimas juk irgi neką prasmingesnis, o bet tačiau vienas bjaurus niuansas: yra toks mažas šūdelis, kuris vadinasi „GD Star Rating“, kurio dėka, po kiekvienu mano įrašu atsiranda penkios mažos žvaigždutės, kurių dėka geresnioji ir dvasingesnioji Tautos dalis gali man, šio blogo autoriui,  išreikšti savo meilę ir dėmesį, ko dėka aš galiu bent tyliai sau mintyse tarti: „Na ir zajabisь.“ Ir štai šitas šūdeliakas atsinaujina šlykčiausiai iš visų pridalbajobintų pribumbasų.

„O kodėl gi jis šlykščiai atsinaujina?“ – paklausite jūs, nors jums tai giliai pochui ir tik kas ketvirtas apskritai supranta apie ką aš čia kalbu.

O aš jums atsakysiu, nes man irgi giliai pochui, kad jums pochui ir kad tik kas ketvirtas supranta, kad galbūt tai ir nevisai pochui: „O todėl, kad kiekvieną kartą atnaujinus tas nelaimingas pluginas, nustoja veikti – žvaigždutes rodo, bet spausk nespaudęs, nieko nesidaro. Ir kiekvieną kartą aš kaip idiotas turiu smaukytis po jo nustatymus, ieškodamas, kurioje vietoje nesueina, kad tas bybis pradėtų veikti.“

Štai ir dabar aš knisausi knisausi kaip koks knysliukas po Mikės Pūkuotuko spiras, kol išknisau tokį paprastą ir sušiktą faktą: dalbonutas Žodaspaudis yra taip užkrautas savo išplėtimais (kuriuos daro kas netingi ir kaip sugeba) kad galų gale kažkokie ypatingai subtilus chujasosikai ima ir užsilenkia – pradeda jiems javascriptai nesivirškinti, funkcijos pasimesti, žodžiu prasideda sunkus hemorojus, programuotojų pasaulyje vadinamas „SUDERINAMUMU“.

O dėl ko aš visa tai rašau, nors puikiai žinau, kad jums tikrai giliai pochui kokiu tėvėesu parašytas internetinis šūdas, kurį skaitinėjate? Rašau apie tai, nes man niekaip nepakyla rankos mušti ir spardyti tą lavoną, kurį kažkas vadina „Lietuvos reklamos industrija“. Tačiau, manau, kad tai tik laikinas mano dvasios silpnumas, nes tokia smegenų pederastijos votis, kokia yra mūsų Lietuvikės reklamikės pasaulėlis, negali būti paliktas ramybėje tol, kol nebus išgyda ir ištrinta nuo švento Lietuvos, Gardarikės Karūnos paveldėtojos, veido.

Va taip va.

Beje, žvaigždutės-šūdutės jau veikia, jei kas norite ir netingite pratestuoti.

Man Tautos balsas uždavė tokius klausimus:

1 – kur aš dingau?

2 – pasodino?

3 – ar ant LT viskas susitvarkė, kad nebėra apie ką rašyti?

Aš manau, kad privalau į juos atsakyti:

1.

Niekur aš nedingau, tiesiog, vasara, ляпота [zajabys], ir taip giliai nusišikti ant tos Lietuvikės reklamikės, kad net pagalvoji, o kokia prasmė varyti ir varyti tą patį šūdą per tą pačią šiknaskylę amžinu ratu?

2.

Na, kol didžiausi Lietuvėlės teisėsaugėlės pasiekimai internetinėje erdvėje yra susekti Delfio komentatorius už raginimus šaudyti žydus arba negrus bei nubausti studentę, siuntusią e-meilus, kad ji gali pamokyti anglų kalbos – tol tokiems Tėvynės mylėtojams kaip aš, niekas realiai negręsia.

Net ir visiškas idiotas sugumietis supranta, kad pradėjęs judinti internetinį šūdą, jis tik paskleis aplinkui daug smarvės, padarys jam reklamą, o pats liks iki alkūnių šūdinomis rankomis.

Be to, kol aš reiškiu savo nuomonę, bet neraginu imtis konkrečių veiksmų, tol niekas net ir norėdamas neturi prie ko prisipisti: pvz., mano nuomone, Tapkius Šlepkius yra impotencijos kamuojamas pederastas, o mūsų Nelesbė ekscelencija yra lesbijietė – na ir kas?

Aš susidariau tokią nuomonę iš jų viešos veiklos, nes neturiu jokių įrodymų, kad yra kažkaip kitaip.

Tačiau, jeigu aš kviesčiau sušaudyti šiuos du nelaimingus žmones, dėl to kad jiems gyvenime taip nepasisekė, tada galima būtų sakyti, kad aš galimai keliu pavojų ir reikia imtis priemonių užkirsti kelią neapykantos ir smurto skatinimui.

Nors ir vėl – koks debilas gaunantis algą imsis iniciatyvos ir velsis į tai, kur teks daug kruštis, o rezultatas visiškai neprognozuojamas, taigi, kol šunsargiai, negaus šeimininko komandos – tol jie ramiai gulės šiltose valdiškose būdose ir su pasimėgavimu laižys sau pautus.

O koks debilas galėtų jiems duoti komandą „fas“? Ką, gal tarp Nelesbės patarėjų yra skaitančių visą šitą šūdą, ir vertinančių mano generuojamą pasąmonės srautą kaip informaciją, kuri bent kažkiek keičia situaciją?..

Būtų įdomu pasižiūrėti į tokį lodarių.

Galų gale, visa tai, ką jūs skaitote – yra svetimos valstybės teritorijoje ir toji valstybė turi tokį diiidelį bybį, kad jį padėjus ant mūsų šalelės teisėsaugėlės, beliks tik maža kakučio krūvelė.

3.

Ant Lietuvėlės niekas nesusitvarkys tol, kol mes patys neimsime ir nesutvarkysime. Tačiau kol mes visi draugiškai sėdime iki ausų mėšle ir tikime, kad štai ims ir prieis kažkoks geras dėdė, atsistos šalia, ištrauks už ausų iš mėšlo, nupraus, aprengs, pamaitins ir sušildys – tol taip visi draugiškai ir sėdėsime.

O kalbant apie tai ar viskas susitvarkė su lietuviškakąją reklama – tai ją apskritai reiktų paskelbti žmonių sveikatai žalinga informacija ir uždrausti platinti viešumoje bet kokiu pavidalu. Lietuvai tokia pravalyta informacinė erdvė duotų daug daugiau naudos negu visas dabar Lietuvos reklamos industrijoje sukuriamas bėvėpė. Žiūrėt šlykštu, todėl ir tenka keiktis nesirenkant žodžių.

O taip norėtųsi ko nors gražaus ir tyro…

Khm khm khm.

Kas gali atsakyti į klausimą, kodėl kai žmogus bando užsimiršti, nugrimzti į totalų dzenpofigizmą, būtinai atsiranda koks geraširdis plikis, kuris ištempia jį iš malonios dvasinės amnezijos atgal į sušiktą Lietuvikės virtualybybikės pasaulėlį?

Konkrečiai kalbu apie gerb. ir myl. dėdę Račą, negalinti pamiršti manęs ir traumos, kurią jis patyrė užklydęs ten, kur jo niekas nekvietė – t.y. į mano kuklų blogą.

Ir štai žmogus, nuoširdžiai prašęs manęs, kad aš iš savo nuodėmingojo blogo pašalinčau nuorodą į jo šventąjį blogą, pagaliau paaiškino tuometinio pageidavimo priežastį. Rašydamas apie „Cision Lietuva“ paviešintą monitoringuojamųjųjųjų blogų ir kitokio virtualiosios kloakos putų sąrašą Račas drėbė, nepasikuklino:

…Tiesa, niekaip nesuprantu, kokiu tikslu bus stebimas AdReview – lygiai taip pat sėkmingai būtų galima stebėti užrašus ant viešųjų tualetų sienų.

Na taip, žinoma, kai ant tualeto sienos pamatai užrašytą savo blogo adresą, galima pasidaryti tik dvi išvadas – arba tu esi šūdas, todėl tave tik šikdami ir prisimena, arba tave šikdami prisimena tik todėl, kad tu esi šūdas.

Ir nors priglaudęs ranką prie krūtinės galiu pasakyti, kad ir kaip aš gerbčiau bei tyra internetine meile mylėčiau nevjebinamiausią, oxujebinatelniškiausią, asasusiukiškiausią Marijos žemės blogerį A. Račą, tačiau šikdamas labiau mėgstu tyrinėti slėpiningąjį Lietuvėlės glianco pasaulį arba gilintis į pasaulinės literatūros lobynus, negu galvoti apie žmones, niekaip nesugebančius ištrinti mane iš savo praeities vaiduoklių sąrašo.

Beje, kad jau prakalbom apie lietuvišką šūdgliancį, pamačiau „Pypluose“ nuotrauką ir nepatikėjau – gerbiamasai A.R., ar skanūs pas Viktoriuką gimtadienyje rausvieji ikrai buvo? Kodėl savo nuostabiajame bloge nė žodžiu neužsiminei, juk taip mėgsti bloginti viską kas aplinkui Tave ir su Tavimi vyksta?

Ir ko Tu ten toks rūškanas, kankinio snukeliu? Ką, nepatinka, kai pareigos įpareigoja? Ką padarysi, užjaučiu – bet valgydamas iš svetimos lėkštėlės auksiniu krašteliu, nori nenori esi priverstas ir svetimą užpakalį šluostyti… Bėda tik, kad tai su laiku tampa norma ir gyvenimo būdu. Kas beje, ant tamstos pradeda matytis. O gaila.

Tai tiek apie svetimų atminties nepraradimus, o dabar trumpai apie savo sielos žaizdas.

Aš po ilgos pertraukos užėjau į reklamos žudytojų blogiuką ir pamačiau, kad reikia tarti savo kuklų žodį apie du (vienas ir kitas) ten demonstruojamus Lietuvikės kreatūrizmo apsireiškimus, tačiau o bet deja koks didelis, stangrus ir plaukuotas buvo mano nustebimas, kai po kelių minučių mano paliktos komentarų spirutės buvo be pėdsako iššluotos nachui.

Vadinasi, noriu aš to ar nenoriu, bet supista lietuviška virtualioji realybė akivaizdžiai nenusiteikusi palikti manęs ramybėje ir teks į jos saldžiai sudvisusį palaižūnišką manierizmą atsakyti tiesiu, sąžiningu, skambiu lietuvišku žodžiu:

Bl, pervarysiu aš tą jūsų saugomą nachujasosinę reklamšūdę samotyku [užkištuku] per visas skyles. Susirado idiotai pramogą – komentarus cenzūruoti… Na, gerai aš suprantu, ten jūsų draugai ir kolegos tą skiedalą išmeženo ir jūs neturite kaip jiems į akis pasakyti, kad smirda, bet pistis rankiojant šiukšles iš komentarų – bl, kaip konteineriniai bomžai…

Iš kitos pusės, ką padarysi – Jūsų situacija dabar dar žiauresnė negu Račo – jis tik turi laviruoti tarp savo sąžinės ir darbinių įsipareigojimų, o jūs nabagėliai, tupintys savo agentūrėlėse ir vietoj žudymo – saugantys reklamą,  esate visiški bėjėgiai prieš sužvėrėjusius klientus, pasiruošusius išpisti visus kas kėsinasi į jų šventą produktą.

Ir Dievai jūsų nematė. Žmogus pats renkasi su kuo jis eis obuoliauti.

O man teks vėl mautis gumines asenizatoriaus pirštines ir užsiimti Lietuvėlės reklamikės proktologija. Su kuo aš jus visus, mano Brangūs Skaitytojai, ir sveikinu.

Atsakymas: todėl, kad jų paskirtis ir veikimo būdas yra identiški.

—————————————————————————————-

Savo paskutinį išsiliejimą, po kurio pora paslaugių komentatorių nepatingėjo pabrouzinti mūsų demokratiškąjį ir ginantįjį Lietuvėlę nuo jos žmonių BėKą, dabar, praėjus porai dienų aš galėčiau įvertinti kaip NAUJO ir Lietuvos virtualiojoje rinkoje NEMATYTO produkto techninę patikrą. Šis produktas vadinasi: BVE – Blog Visits ENLARGER

Pasirodo, triplepenetreišino nuotrauka su nedidele tekstine adaptacija gali  4-5 kartus padidinti blogo, piktybiškai visomis priemonėmis savo skaitytojus vedančio į nušvitimą, lankomumą :

Tai buvo iškarpa iš Hey.lt statistikos.

Tiesą sakant, man giliai px, tas visas BėKą, jo mylėtojai ir garbintojai, taip pat ir jo sargai. Maža to, giliau pamąsčius, man giliai pochui ir lesbė prezidentė – Lietuva ir ne tokio šūdo yra patyrusi, galų gale šie rinkimai, kaip ir visi kiti iki šiol vykę mūsų  nepadliežnoj valstybėlėj, tėra tik dar vienas nepavykęs bandymas iš visų įmanomų variantų išsirinkti mažiausiai skausmo sukelsiančią penetraciją. Kodėl? Todėl.

Negi protingi žmonės nesugeba prisiminti 5-ių arba 10-ies metų istorijos? Deja, bet ne. Absoliuti dauguma jau nebeprisimena šešerių metų senumo faktų ir įvykių. Maža to, net jeigu kažką dar ir pamena, tačiau nesugeba tų faktų susieti tarpusavyje ir t.t. Žodžiu, mūsų Tauta kenčia nuo standartinio pochujistiško nesugebėjimo įsisavinti ir apdoroti informaciją. Su kuo mus visus ir sveikinu.

Beje, kaip žydų vedliai (pabrėžiu, Vedliai, o ne žydai) „Siono protokoluose“ labai tiksliai konstatavo: gojai neprisimena savo istorijos, todėl nesugeba daryti išvadų iš savo klaidų.

Bl, diagnozavo bybiai, kaip pirštu į hemorojų.

Ir todėl neverta daugiau kalbėti apie šitą mūsų išsigimėlių cirką, pavadintą „demokratizacijos procesu“. TV OFF and KILL THE RADIO.

O aš nuo šiol grįšiu prie Lietuvikės reklamikės. Jeigu Dievas duos.

Tiesa, noriu mūsų Tėvynės saugumėlio agentėliams oficialiai pranešti: matydamas tokį aktyvų jūsų susidomėjimą politizuota pornografine medžiaga, specialiai jums, Lietuvėlės sargiams, netrukus paruošiu dar vieną politekonomijos pizdavaizdį. Ruoškite savo delniukus – vėl bus proga pasismaukyti darbo tikslais. Vis smagiau bus, negu antisemitus gaudyti, a ne?

O kad jau prabilom apie antisemitus – prašom pasiskaitykite dėdės Artūro Račo įrašą jo bloge: Holokaustą Lietuvoje lėmė…kelnių ir batų trūkumas

Jūs ką bliat, žydšaudžių išgamos, tikėjotės, kad Dievo Išrinktoji Tauta nepasinaudos savo tautiečių kančiomis? Vėl iš atminties pacituosiu „Siono protokolus“: Mūsų auka yra būtina, bet už kiekvieną mūsiškį bus sunaikinta dešimt gojų – nė vienas kraujo lašas nenueis veltui!

Ruoškis, Lietuva, tavęs jau laukia riebus ir apipjaustytas bybys.

Atsiprašau visų kūrybybininkų, kuriuos užpiso aukščiau paminėti asmenys, nes tiems kas dirba su sąskaitomis, sąmatomis ir svetimom babkėm, jūsų visa kreatūra yra reikalinga tik tiek, kiek patenkina slapčiausias užsakovų svajones.

Atsiprašau visų valdančių babkes, kurie įsivaizduoja, kad už jas galima suinstaliuoti savo biorobotukams papildomus smegenų vingius, kad šie prigamintų nesuskaičiuojamą daugybę ochujebtelnų idėjų ir projektų.

Atsiprašau visų perkančių reklamą kilogramais ir kvadratiniais metrais, nes jūsų rankose yra vėzdas, kuriuo jūs taip sėkmingai dubasinate tą mūsų mažytį Lietuvėlės reklamikės pasaulėlį, kad visi jo atstovai klūpo priešais jus atkišę savo išmuiluotas ir išvazelinuotas subines ir meldžia, kad pasirinktumėte jų šiknaskylę.

Atsiprašau jūsų visų, nes būtent JŪSŲ klizmatoidinė veikla verčia mane nemiegoti naktimis ir teršti internetą savo bjauriais ištiktukais, šlykščiais jaustukais ir kalabybiškais apsišiktukais.

Dievas yra didis, о mes visi esame jojo tvariniai, todėl perfrazuodamas rusišką priežodį apie meilę, dar kartą graudžiu balsu kartoju: atleiskite man, tačiau кого люблю, того и ебу.

Главное только, чтоб повод был, а хуй для такого святого дела всегда найдется.

Tą proga jūs turėjote malonumą išvysti kaip atrodo spamerių produkcija natūroje. O kadangi spamas, kaip žinia, tai tiesiog dar viena iš reklamos formų, manau visi šie bliadski pšechų vyjabonai – labai natūraliai buvo papildę mano litevskus vyjabonus.

Beje, vakar pamačiau pirmąją prezidento rinkimų lauko reklamą – Lietuvėlės bybiakratai teigia, kad jiems svarbiausia yra žmogus.

Apie tai skaitykite po kavos pertraukėlės.

Vakar AdReview.lt lankomumas staiga šoktelėjo į viršų – o priežastis štai šis įrašas Račo bloge: “Kontrastai”: būna ir tokių “žurnalistų”

Tiksliau net ne pats įrašas, o jo komentarai…

Taigi, klausykite žmonės!

Vakar AdReview.lt blogą net keturias minutes skaitė pats Artūras Račas!

O paskui parašė man labai kultūringą laišką, prašydamas išimti iš mano blogo nuorodą į savo šviesųjį tinklaraštį…

Na ir ką aš galiu pasakyti…

Kažkada, seniai seniai, kai Lietuvikės žiniasklaidos padangėlę buvo užsėdęs Šūdrytis, žiniasklaidos gėdos ir sąžinės vaidmenį vaidino Valatka. Račas tuo metu buvo vienintelis galintis viešai ir solidžiai atremti demagogišką Valatkos smegenų pudrinimą.

Tačiau, štai, Šūdrytis galutinai apsišiko ir Valatka nulindęs į šešėlį, užleido vietą tam “vieninteliam”. Ir ką, žmogus pradėjo valyti Lietuvėlės blogų pasaulėlį nuo visokių tokių, kaip aš…

Bl, nu pizdec, rašyti žmogui, kad tas iš savo “Nuorodų” išimtų linką. Monstras. Arba žmogus, savo sąmonės aukštybėse užsipisęs iki tiek, kad pamiršo, kas tai yra internetinė erdvė.

Reziume: Drakonas mirė, tegyvuoja Drakonas!

Taigi, pakeliam akis į puslapio viršų, tada pakreipiam jas į dešinę ir pamatome išsikišusį nežinia ką, kuriame parašyta “Išsiliekime kartu!”

Paspaudžiame tą užrašą ir prieš mūsų akis atsiranda paprastutė forma, kurioje galime rašyti viską, ką širdis geidžia ir siųsti tiesiai AdReview.lt skaitytojams į veidą.

Įrašų turinys ir forma – asmeninis kiekvieno sąžinės reikalas: norite ką nors apšikti – šikite, norite ką nors išgirti – girkite. O mano, kaip AdReview.lt savininko ir admino principas paprastas: kiekvienas čia esantis yra vertas laisvai skelbti savo tiesą, jeigu tik jaučia tokį norą.

Gyvenimas – tai šūdas. Ir kiekvieną dieną tu turi jo atsikąsti.

Maždaug tokia giliamintiška fraze antraplanė filmo “Mifunė” arba “Paskutinė Mifunės daina” herojė kreipiasi į trečiaplanį savo kolegą.

Kadangi mes gyvename civilizacijoje gromuluojančioje ir atrajojančioje svetimas mintis ir pastatytoje ant citatinio dogmatizmo, aš esu priverstas metamorfofrazeologizuoti:

Rinkimai – tai šūdas. Ir kas ketveri metai tu turi jo atsikąsti.

Prieš pat klounų pasirodymą gyvenimo scenoje aš žadėjau paviešinti vienintelį būdą kaip išgelbėti Lietuvą, bet, kaip tyčia, mano hostingo tiekėjas užraukė savo servisą ir aš su visa savo meilę Tėvynei elementariai likau ant ledo, o Tėvynė, kaip visada, liko šūde.

Dabar net nežinau, kaip turi jaustis save gerbiantis Lietuvos pilietis, kai jam pvz., reikia rinktis tarp pačio sąžiningiausio Lietuvos vagies Zuokulos ir šūdskrajučių meistro Adomėno…

Nors du dalykai vistik mane pradžiugino – pirmas, kad tauta pagaliau pagaidino Paulauską, o antras, kad pati didžiausia Lietuvos valstietė Prunskienė nuo šiol turės daug laisvo laiko ūkininkauti savo okupuotose paežerėse. Nors kai reikėjo rinktis tarp Gintarinės, pšeprašant, Ledi ir tarp Tapkiaus su Šlepkium aš nedvejodamas rinkausi Gintariniąją. Ir nedvejodamas vėl tą patį padaryčiau – nes tokio impotento ir funkcionieriško darbo invalido kaip mūsų mylymas senas pirdalas neturi nė viena valstybė visoje laimingoje ES šeimoje… Ne veltui, seniausias prezidentas pasaulyje – vien bezdalai ir šlepetės…

Nu ir bybys jam per galvą, mes juk čia susirinkome ne padepresuoti antrojo klounų benefiso proga, o pasidžiaugti Lietuvos reklamos pasiekimais… pasisekimais… nusisekimais… apsišikimais… ir visais kitais imais ant dančio.

Nors kuo čia džiaugtis – vaizdelis toks pat, kaip ir stebint rinkimus – spaudoje šūdas, internete šūdas su šūdinais komentarais, per teliką tas pats šūdas tik už didelius pinigus. Net nežinau, nuo kurio šūdo pradėti. Tuoj susikaupsiu, išsivirsiu kavos, pranaršysiu savo kompą ir kokį nors šviežesnį šūdą paviešinsiu prieš eidamas miegoti. Tskant ir škia, kad sapnai sapnuotųsi saldūs ir spalvoti. Žodžiu, tuoj.

Ir štai, pagaliau, bent vieną kartą bus taip, kaip žadėjau – va perknisau ką turiu gero, tiksliau šūdino ir sukėliau tą šūdą ten kur jam ir vieta – į internetą.

Įdomumo dėlei nusprendžiau pademonstruoti dvi visiškas priešingybes.

Pirmas – šūdas, už kurį užsakovas atbašliavo riebų kušį savo reklamščikams – už koncepciją, už fotosesiją, už fotožopinimą ir už visą kitą, kas įeina į standartinį naujo produkto paleidimo paketą, įskaitant ir užsakovo šiknos laižymą įrodinėjant, kokią oxujebitelną reklamą jis nusipirko:

Tuo tarpu šita reklama švelniai tariant toli gražu nieko bendro su oxujebitelniškumu neturi. Elementari anksčiau sukreatyvinto Europos šūdcentrio  vizualo interpretacija. Palyginkit:

Kaip to pačio šūdo antra pusė. Matyt, nusisamdė tą pačią agentūrą, o toji pasiėmė fotosesijai tą pačią stilistę, tą pačią grimerę ir tą patį fotograperį (galvojau, kad tai Kaunecką, vis tebesvajojantis, kad štai, pagaliau, jis ims ir pavarys kaip La Šapelis… bet, daugiau žinantis pilietis, mane pataisė, kad tai Vyšniauskas, taip kad atsiprašau genialiojo fotografo, kad drįsau paniekinti jo vardą galimai suteikdamas jam šios fotosesijos autorystę…) Galų gale visą meminę idėją sušiko bukas klientas nieko neraukiantis apie fotografiją, bet primygtinai kišantis savo meninį antiskonį…

O juk taip gerai būtų, kad atsirastų užsakovas nebijantis rizikuoti, drąsiai ir aštriai kalantis savo produkto reklama į vartotojo sąmonę ir kitas vietas! Ir beje, kas svarbiausia, tokių klientų yra, bet kaip tyčia, jie neturi pinigų todėl užsiiminėja saviveikla.

Štai, konkretus pavyzdys ir antrasis šūdas, padarytas už niekingus pinigus, apsieinant be fotosesijų, be reklamos agentūrų, ir be jokių bybiaižin kam reikalingų koncepcijų:

Va taip va – sėkliname taip, kad net gėlės žydi.

Tiesą sakant, lyginant kainą (kūryba+gamyba+medija) ir poveikį vartotojui (funkcija+įsimenamumas+pozicionavimas), ši reklama prieš tai demonstruotą kurvos miškuose vizualą turėtų aplenkti kelis kartus.

Ir tai visai be bajerio.

Netgi vertinant vien tik emocinį poveikį: pasižiūri į tą fotožopinį muilą  ir ką – giliai poxui, pilna tokio šūdo kiekviename gliance; o toks nevienareikšmiškas firmelės pavadinimas – mažų mažiausiai priverčia nusišypsoti ir pasakyti šalia sėdinčiam – “nu bliat ir litovcai, žėk, kokio šūdo prisigalvoja”. Sėkluva, štai mes visi ir žinome, kur parduodamos gėlių sėklos.

Kalvarijų gatvėje. Daugmaž priešais turgų.

Samizdat – velikaja vešč! [savipisa - didis menas]