Kai užeina kalba apie depresiją ir stresą, vaizduotėj iškart iškyla baltas daktarėlio chalatas ir gyvenimo vėjų nudraskytas susigūžęs žmogelis kitoj stalo pusėj. Kažkodėl pagrindinis streso stereotipas yra viršininkėlių nukruštas darbininkėlis, kuriam diplomuoti “mozgopravai” geriausiu atveju išrašys dozę antidepresantų plius kalną patarimų mažiau nervintis, daugiau būt gryname ore, ir panašiai. Kas nutiks, jei šitoj vietoj pakeisti atskaitos tašką?
O kodėl, tarkim, reikia šerti antidepresantais darbo masę (kaip rašė, berods, delfinariumas, UK geriamo vandens rezervuaruose jau aptinkamas nežymus kiekis prozaco, t.y. antidepresantų vartojimas toks masiškas, kad ju pėdsakai išlieka net ir po dirbtinio bei savaiminio vandens valymo)? Kuom geresnis yra darbdavys, kurio nesveikas godulys prie x milijonų pridėti dar n, privaro šimtus, jei ne tūkstančius, žmonių prie tokios būsenos? Ar nebūtų pigiau ir efektyviau gydyti galvas ne stringantiems sistemos varžteliams, o imti gydyti nuo apsirijimo pasaulio valdančiuosius? Juk nėra reikalo imtis mokslinės analizės, kad suprasti, jog žmogus, turintis sočiai resursų pragyvenimui, bet besidraskantis, kad užkalti dar daugiau, nėra visiškai sveikas. Dažna to priežastis- visokie kompleksai, noras kažkam kažką įrodyti, ir tas tikslas dažnai visiškai užgožia sveiką protą, kurio dėsnius nustato pati gamta- jei turi pakankamai ėdesio, nei vienas žvėris nepjaus visos bandos be reikalo, bet žmogus tas ribas senai peržengė ir pamiršo jų tikrąją prasmę. Taigi, žiūrint iš racionaliosios pusės, pigiau ir efektyviau būtų ne šerti antidepresantais visą tautą, o rimtai pasirūpinti dvasine pusiausvyra jos valdančiųjų.
Idomu, kad perdėtas noras pasirodyti ne tik nelaikomas nukvailėjimu, bet ir visokeriopai skatinamas. Pagrindinis to įrankis- reklama, kuri per visas įmanomas masinės dezinformacijos priemones tik ir šika į galvas, kad pirkdamas tą ar aną, esi kietas, o naudodamas tą ar kitą, būsi dar kietesnis. Šitoks briedas stebėtinai efektyviai pramuša dar nesusiformavusių asmenybių galvas, todėl aršus “matavimasis pimpalais”, vyksta jau mokykloj, kur naujausias mobiliakas, firminis skuduriukas ar kita “pagremuškė” yra vadinamojo “statuso” ženklas. Normaliose šalyse, rimtose mokymo įstaigose, iki šiol uniforma privaloma, kad neblaškyti dėmesio veltui ir užsiimti pagrindine veikla- mokymusi, pas mus gi, nuo mažų dienų visur formuojamas besmegenis vartotojas, įkalant į galvas kompleksus, kad jei neturi kažko, ką turi visi, esi lūzeris ir nevykėlis. Ir nesvarbu, reikia tau to ano, ar nereikia, emociniam lygmeny suformuojamas galingas spaudimas- jei neturi, esi nuošalėj. Rezultatas- apykvailis žmogelis arba palūžta ir tampa lūzeriu visą gyvenimą, arba sudegina visas jėgas glemždamas po savim visus pasiekiamus resursus ir taip gesindamas nuolat deganti laužą smegenyse, kad tik nelikti lūzeriu, kad tik nepasirodyti prasčiau nei kiti, to paties socialinio sluoksnio individai.
Bet pažvelkim, kas per reiškinys yra tas “statusas”. Priimta manyti, kad brangūs pirkiniai parodo, kad žmogus turi daug babkių ir yra kietas. Paradoksalu, bet, tarkim, brangus auto parodo kaip tik priešingą dalyką, t.y. kad žmogus jau nebeturi tiek daug pinigų, nes juos išleido tam brangiam auto įsigyti. Įrodymų toli ieškoti nereikia, užteka pamatyti Hummer kolonėlėj pilanti dujas (penkios minutės gėdos ir kietas bachuras vėl kelyje) ar panešiotą pusiau limo klasės audi a8, įgrūstą ankštam daugiabūdžio kieme (ta mašinėlė net nesapnavo, kad gyvenimo pabaigoj iš šilto garažo bus numesta proletarų kolonijos kieme). Protingam tas disbalansas suvokiamas instinktyviai, bet apykvailėms masėms į galvas prasibrauna tik pirminis pranešimas, kad nusipirkęs kokį nors brangų daiktą iškart tampi VIP, todėl tiesiog privaloma išleist visus pinigus prabangiam auto, o paskui sukandus dantis mokėti už jo eksploataciją, kad tik parodyti “prestyžą” ir “statusą”. Nieko stebėtino, kad tokius “statusus” agresyviausiai demonstruoja visokie menko proto banditėliai, sukčiai ir panašūs vertelgos, prasimanę pinigėlio nelegaliai ar pusiau legaliai, bei prakutę pacaniokai, nenuilstamai tiurlinguojantys savo nudrožtus dranduletus.
Gerai kažkas yra pastebėjęs: kai tau iki 30, tu labai pergyveni, ką apie tave pagalvos aplinkiniai, kai pasieki ribą tarp 30 ir 50, nusispjauni, ir nutari elgtis taip, kaip norisi, nekreipdamas dėmesio į tai, ką apie tave kas pagalvos, o kai perkopi 50, supranti, kad niekada tu niekam ir nerūpėjai.
Žmogaus proto ribotumas ir vištakumas labai gerai pastebimas vertinant įvykius globaliu mastu. Jei žmogelį su peiliu gatvėj apiplėš koks “marozas”, bet kuriuo atveju kils pasipiktinimas su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm- policija, kaltininkų medžioklė ir, dažnai, net bausmė kaltininkams. Tačiau kai pusdurnių gauja valdžioje vidury dienos apvagia visą tautą, tik ypatingais atvejais kyla audringas pasipiktinimas, jokia policija nekviečiama ir, daugeliu atvejų, apiplėšimo aktas įvyksta ramiai ir apseinama be kaltųjų medžioklės.
Visuotines tolerastijos laikais, niekam nerūpi tavo veikla, kol ji netrukdo kitiems (naglesniems), t.y. jei nusivylusi gyvenimu senmergė kasdien suryja po kelis tortus ir su laiku pradeda panašėti i dramblį, niekam tas nerūpti ir nerūpės, išskyrus, nebent tą atvejį, jei ta pati senmergė, pritrūkusi pinigų, bet jaučianti nenumaldomą norą suraityti dar vieną torčiuką, paims įkaitu koki žmogelį ir pareiklaus išpirkos. Vat tada sistemos ratai pradės suktis ir bobelei bus paskirtas gydymas, nes jos veiksmai pagadino kito visuomenės individo gyvenimą. O tai, kad visuomenės individas griauna savo gyvenimą ir dėl ko tai daro, šitas mūsų apšiktam pasauly praktiškai jau senokai niekam neberūpi, nes atskiras visuomenės vienetas įdomus tik tol, kol duoda pelną.
Įdomus ir pačių “mozgopravų” atsiradimo reiškinys. Gudrus ir ciniškas žydelis sumąstė naują pramogą, kaip paišsidirbinėt iš patiklių žmogelių masės. Po krikščionybės atsiradimo, kai iš pilkosios masės buvo ciniškiausiai pasityčiota privertus ją keliaklupsčiauti prieš ant pliuso prikaltą žydą, antras toks atvejis buvo kai “mozgopravams” nepastebimai buvo pakišta ironiška teorija, visus zmogaus prigimtinius ir įgytus smegenų gliukus aiškinanti per kamasutros pozas. Speju, kad žydeliai patys nesitikejo to kas gavosi, bet masėms idėja patiko ir pagrindinis asmenybės sutrikimų pažinimas dabar vyksta naudojant nedapistito kamuojamo senio teorijas. Diedukas Froidas tikriausiai iki pat mirties su draugeliais juokdavosi iš tokio nutikimo, bet kaip ten bebūtų, duočiau tam vyrukui Nobelio premija iš fizikos srities, nes šmikis labai paprastai įrodė tai, apie ką senelis Enšteinas tik miglotai užsiminė: “As žinau du begalinius dalykus- tai visata ir žmogaus kvailumas, bet dėl visatos vis labiau abejoju.”.
Natūraliai kyla klausimas, o kas gi trukdo paneigti idiotiškas teorijas ir kodel ikišiol neatsirado nei vieno mokslinčiaus, kuris sugalvotų ka nors geriau?
Atsakymo toli ieškoti nereikia, panagrinėkim žmogaus raidos etapus pradedant kad ir nuo vidurinės baigimo. Taigi, pabaigtas pirmas mokslinimosi etapas, stogą rauna baigimo euforija, renkamasi nauja profesija, o tavyje dainuoja idealistas paturbintas propagandos ir piaro. Galvoj vyniojasi rožinės svajos apie naujas perspektyvas, atradimus, žygdarbius ir žmonijai skirtus pažangius atradimus. Pabaigus studijas idealistas viduje susitraukia perpus, nes po vidurinės, kurią pabaigi gan saugiai jausdamasis ir beveik neiškeldamas kojos iš jaukių šeimos namų, studentavimas parodo ir kitokias gyvenimos puses- gimti namai toli, o pasiutusių šunų, kurie taikosi aprieti, vis daugiau. Baigus studijas, idealizmo dar labiau sumažėja, nes reikia ieškotis pragyvenimo šaltinių, ir romantika pasibaigia galutinai. Jei pavyksta rasti darbą ir įsitvirtinti su gerom ir stabiliom pajamom, viską užgožia “nevzjebionnaja sutj bitja”- nuolatinis babkių kalimas, ieškojimas pelningesnių parsidavinėjimo būdų, rūpinimasis šeima ir kitais poreikiais. Šitam velnio rate nebelieka laiko ne tik kad tolygiai tobulintis ir siekti kliedėtos pirmineje euforijoje pažangos, bet ir prapuola bet koks noras keisti pajamas duodančias esamas teorijas ir postulatus. Nūdienos pasaulyje galimi tik du variantai- arba idealistas, arba turtingas. Paskutinis turtingas idealistas išnyko berods 19a. ir nuo tol jų niekas nėra regėjęs, nebent vienas kitas pasitaiko ant banknotų. Išvada paprasta, nors teorijos ir marazmatiškos, bet jei yra durnių, jomis tikinčių ir mokančių už tokius “gydymo” metodus pinigus, kodėl tuo nesinaudoti? Sąžinė evoliucijos kelyje po truputį daugeliui atrofavosi iki nežymaus rudimento, o babkių uodimo pojūtis atvirkščiai proporcingai išaugo. Skirtingai nuo visokių šamanų ir ekstrasensų, kuriu “gydymo” metodai iš principo analogiški, oficialioj medicinoj galima prisidengti kokiu nors moksliniu pagrindu, nes būktai kažkas kažką tyrinėjo ir net veikalą parašė. O paprastų žmogelių vienodai gaila, nesvarbu kuo jie žalojami, ar savadarbiais marmalais, ar aprobuotais chemikalais.
Kyla šventvagiškų minčių, kad daktaras Mengele nedaug skiriasi nuo šiandieninio psichiatro, esminiai skirtumai tik tame, kad Mengele savo eksperimentus darė su beteisiais kaliniais ir praktiškai apsiribojo fizine materija, o “mozgopravai” treniruojasi su gausia mase savanorių ir nesivaržydami eksperimentuoja su gyvo žmogaus mastymo centrais net neturėdami aiškaus supratimo kaip tie centrai veikia, nes, nežiūrint visokių teorijų ir gausių tyrimų, smegenų veikla ir funkcijos išlieka ganėtinai miglotu reiškiniu.
Kitas dalykas, kad mokslinėj veikloj senai įsigalėjo rinkos ekonomika, t.y. retas projektas gali vykti negaunant finansavimo iš šalies, o koks gali būti tyrimo rezultatas, jei nuolat suki galvą iš kur parauti babkių, ir kaip įrodyti užsakovams ar rėmėjams, kad tavo projektas yra perspektyvus? Dėl to vis dažniau išgrstam apie įžūliausią tyrimų rezultatų klastojimą, tvarkingai nubanguoja skandaliukai dėl kurio nors garsaus moksliuko autoriteto griūties, o bendra mokslinės veiklos kokybė vis prastėja ir prastėja. Tikriausiai negalėčiau įvardyti nieko grandiozinio, kas būtų sukurta ar išrasta po ww2, ir kas iš pagrindų pakeistų žmonijos gyvenimą. Į kosmosą skraidom dar ww2 laikais vokiečio fon Brauno sukurtomis raketomis, kurių principai aprašyti ir modeliai išbandyti išvis gūdžioj senovėj, važinejam tais pačiais Dyzelio ir Oto daugiau kaip prieš pusę amžiaus sukurtais vidaus degimo varikliais. Taip, negaliu neigti, daugelis dalykų patobulėjo, kai kurie ir žymiai, taciau visų jų atsiradimo ištakos yra praeities miglose.
Kartais tiesiog ateina supratimas, jog gaminti kokybiškai šitam pasauly nieko neapsimoka, nes palaikymas, atnaujinimas, taisymas duoda daugiau naudos negu pats gaminys. Kas netiki, tegul pasidaro pvz. metinę automobilio eksploatacijos išlaidų lentelę, bet pildyti ją reikia labai sąžiningai, skaičuojant absoliučiai viską: degalus, visus be išimties apmokėtus darbus ir remontus, draudimus, naujas padangas ir net langų skystį. Metinio balanso skaičiai kartais pribloškia, nes per kelis važinėjimo metus, eksploatacinės išlaidos dažnai viršyja paties masiniuko kaina.
Pabaigai, viena is amerikėnų teorijų teigia, kad tik nuolat veikiamas streso žmogus užtikrintai eina tobulėjimo keliu, tačiau nesigilinant į tai, kokiems tikslams pateisinti ta teorija buvo sukurta, apie streso kiekio dozavimą ten nieko neužsimenama, todėl gaunasi kaip su posakiu “sviestu košės nepagadinsi”, visi refleksų lygyje priima teiginį kaip neginčijamai teisingą, bet kam teko ragauti, tas žino, kad košė, plaukiojanti svieste, nėra pats skaniausias dalykas.
