TV veidas

Kadangi aš nesu toks sąžiningas, kad negalėčiau sau neleisti nesilaikyti savo kitems duotų pažadų (bl, susukau kaip koks seimo šunpapis pisantis Tautai smegenis ir jaučiantis nenusakomą malonumą…), vietoj to, ką žadėjau, noriu pristatyti kaip atrodytų televizija, jeigu joje dirbtų nuoširdūs ir sąžiningi žmonės, o ne pederastiški gavnojedai.

Ir nors tai ne lietuvių tėvė, o brolių rusų – koks nx, skirtumas – visi teletabybiai vienodai išsitepę šūdais po dvasinio sielos analo.

Beje, matyt mane ne šiaip sau jutūbėje užnešė ant televizijos –   prieš savaitę apturėjau nepakartojamą malonumą. Viskas buvo taip:

Mano tėvai išvažiavo pasitūsusinti po Europikę ir paprašė manęs pažiūrėti namus, pašerti šunį, paglostyti katę, išimti laikraščius iš pašto dėžutės, žodžiu, pasidžiaugti ramybe ir grynu oru.

Kadangi interneto jų namuose nerasta, aš pirmą vakarą nusprendžiau paaukoti Lietuvėlės televizijėlių analizams atlikti. Bliat, tokio šūdo man neteko ėsti jau be galo seniai… Netgi tais laikais, kai kiaurą naktį prasimasturbuodavau prie kompo, ryte jausdavausi daug geriau, negu pasijutau po keturių valandų lietuviškos tėvė praimtaimo transliacijos.

Bliat bliat bliat, aš suprantu, kad yra tokių žmonių, kuriems patinka skaityti visokių iškrypėlių ir nestabilios psichikos piliečių rašinius internete, aš suprantu, kad kartais galima nesusivaldyti ir parašyti kokį nors dalbajobišką komentarą pačiame dalbajobiškiausiame lietuviško internetėlio portalėlyje – delfinariume, aš netgi galiu įsivaizduoti, iš kokių paskatų kyla noras pasismaukyti po uoną ir mordabuką, bet kas man paaiškins – KAIP ŽMONĖS GALI SAVO NORU (bliat, dar kartelį) SAVO  NORU ĮSIJUNGTI DEBILDĖŽĘ IR VISĄ VAKARĄ ŽIŪRĖTI Į TĄ ŠŪDĄ, KURĮ JIEMS-MUMS RODO VISI BE IŠIMTIES LIETUVIŠKI KANALAI?

Aš manau, kad 25-iuose procentuose ekrano ploto visą laiką privalomai turi būti rodomas užrašas juodomis raidėmis baltame fone:

NUOLATINIS TELEVIZORIAUS ŽIŪRĖJIMAS ŽALOJA PSICHIKĄ, INTELEKTĄ IR SIELĄ.

Aišku, tai nichuja nepadėtų, tačiau bent jau įvardintų reiškinius tikraisias vardais. Kaip Viktoras Pelevinas savo romano „Čiapajevas ir Pustota“ herojaus japono verslininko lūpomis ištarė: „Mes, japonai, gaminame geriausius televizorius pasaulyje, tačiau patys puikiai žinome, kad jie yra stiklinis langelis į dvasios šiukšliavamzdį.“

o ką, bliat mes supisti, perpisti ir toliau sėkmingai pisami litovcai žinome? Ką žino mūsų kolektyvinė „Tautos sąmonė“? Net pagalvot baisu.

Nors iš kitos pusės – visa tai, kas vyksta, yra geriausias įmanomas ir vienintelis variantas, kurio pavidalas ir vyksmas priklauso tik nuo jame dalyvaujančių asmenų.

Kaip šiandien už manęs eilėje prie kasos stovėjęs 30-dešimt kelių metų tautietis telefonu kreipėsi nei tai į savo moterį, nei tai į korešą:

A jabi ty v rot, kaisk bulves, nachui, aš alaus paėmiau nu ir pochui ir tu biški paimk.

Gera mintis.