Po

Kai vakare, po rinkimų, per tamsų ir šlapią miestą važiavau namo, supratau kaip galima įvardinti šitą Lietuvių Tautos būseną – ją pisa pastatę rakom į visas skyles, o ji žvalgosi į šonus ieškodama kam dar galėtų nučiulpti, kad tas, dar kažkas, išgelbėtų ją iš štai tokios nemalonios situacijos:

Visiems geros valios žmonėms toliau skaityti NEREKOMENDUOJAMA, nes toliau bus tik blogiau, kaip dainavo vienas nūnai jau miręs liaudies dainius.

Dabar aš sėdžiu prie kompo ir VagiųRodomaKryptimi.lt stebiu kaip periodiškai atnaujinant duomenis iš rinkimų apylinkių pasitvirtina tai, ko ir tikėjausi kišdamas perlenktą popieriuką su kryželiu į kartoninės dėžės pizdaplyšį (įtariu, kad tas žymėjimas būtent kryžiumi, turi kažkokią užslėptą semantinę prasmę ir yra naudojamas neurolingvistiniame atėjusių į rinkimus programavime… Juk ne šiaip sau ten ne koks nors teigiamas ženklas, pvz., pliusas ar užtušuotas apskritimas, o ikso pavidalo – iksas lietuvių sąmonėje ir kultūroje neegzistuoja, vadinasi jį galima suprasti tik grafiškai, vadinasi, tai yra kryžius, bet kryžių juk yra įvairių, o koks čia? tikrai ne senasis lietuviškas, nes tada jis būsų ne pasuktas, o pliuso pavidalo, o čia pasuktas, kaip viena iš svastikos versijų, o kur buvo naudojami pasukti kryžiai realiame gyvenime? ogi Romos imperijoje nukryžiuojant vergus – juos kabindavo ne ant paprasto kryžiaus, koks vaizduojamas religinėje ikonografijoje, o ant dviejų X pavidalu įkastų ir sukryžiuotų baslių – taip ekonomiškiau ir patikimiau, nereikėjo kasti didelės duobės, užtenka pakankamai plonų medgalių, nes tuomet “konstrukcija” remiasi į žemę dviem galais, o ne vienu, nereikia jokių tvirtinimų vinimis ar suneriant – tiesiog susikryžiavimo vietoje užtenka perrišti virvute … išvada – per kiekvienus rinkimus mes esame verčiami pasirašyti grąsinančiu vergo simboliu – mums į pasąmonę diegia, kad mes esame ne kas kita, o paprasčiausi vergai, kuriuos esant reikalui pakabins štai ant tokių kryžpalaikių ir sustatys abiejose autostrados Vilnius-Kaunas pusėse… Chm, nežinau kaip jus, bet save  aš praktiškai įtikinau.)

Žodžiu, totali emocinė klizma ir aiškus blaivus suvokimas, kad šiuo laisvės imitatoriumi, sarkastiškai užvadintu – “demokratinių rinkimų institutas”, aukščiau aprašytos ir pavaizduotos situacijos Tauta nepakeis.

Būtina keisti pačią Tautos Gyvenimo Koncepciją.

Tačiau apie tai vėliau, nes šiaip jau, šį liūdną vakarą aš norėjau apsieiti be tokių pisliavinių išsireiškimų ir tiesioginių vizualizacijų. Iš tiesų,  važiuodamas per tamsų šlapią miestą aš prisiminiau vieno poeto eiles, kurias žinoma, pasakysiu – neslėpsiu. Bet prieš tai, ar girdėjote tokį pasakymą, kad pirmąjį posmelį poetui padiktuoja Dievas? O po to, antrą, trečią ir taip toliau jau tenka jam pačiam susigalvoti. Gaunasi tarsi toks PLIUMT ir nuo jo sklindantis aidas.

Kiek man teko susidurti su poezija, rašoma ne dėl pinigų ar šlovės, o iš gerklę draskančio sielos klyksmo – galiu teigti, kad geriausi eilėraščiai būtent tokie paprastai ir yra (apie tai, kas yra geras eilėraštis nediskutuosime, nes užsipisime lygioj vietoj ir tai neturės nieko bendro su poezija, o vien tik su supistais išvedžiojimais).

Taigi, tatataigi, štai ką liūdno ir gražaus šia liūdna ir negražia proga prisiminiau:

Tėvyne, dainų ir artojų,

Už ką Tu mus šitaip baudi?

Į kokį džiaugsmingą rytojų

Per skausmą ir kraują vedi?

…

Dabartinėj situacijoj, aš paskutinę eilutę pakeisčiau taip: “…Per skausmą ir šūdą vedi? “, bet, kadangi ne aš tai parašiau – ne mano valioj ir pakeisti. Nežinau ar šiuo metu yra tikslesnė diagnozė paskutiniams keliems šimtams Tautos istorijos metų.

Bet kada nors ateis diena

Ir sužydės vėl Lietuva.

Tačiau tikrai ne rytoj, nes argi gali žydėti Valstybė valdoma karjeristės lesbės, integruotos taip giliai ir tampriai į įteisintų vagių klaną, kaip bybis į impotento pederasto subinę?

Nors tame yra ir vienas pliusas – dabar jokios lesbės ir pederastai negalės viešai piktintis, kad jie Lietuvoje diskriminuojami – juk nuo šiol jie turi savo prezidentą-ę.

JIE turi, o mes – ir vėl ne.