Kaip pasakytų koks garbus Lietuvėlės žurnalistikos atstovas: “Savaitgalį Vilniuje šurmuliavo Kaziuko mugė, sukvietusi amatininkus ir tautodailininkus iš visos Lietuvos.” Žodžius “visos Lietuvos” reikėtų tarti iškilmingu pakasyniniu balsu – kad visi pajustų kaip tai rimta ir svarbu. Nors tiesą sakant vaizdelis buvo ne rimtas ir svarbus, o elementariai sarkastiškas.
Nepradėsiu pasakoti Kaziuko mugės istorijos – kam įdomu, tas ją žino arba gali susirasti, tik užfiksuosiu faktą – “Kaziuko mugė” buvo tapusi viena iš nedaugelio lietuviškų tradicijų. O pagrindinis jos privalumas – natūralumas. Ji vyko todėl, kad jos reikėjo. Amatininkai po žiemos atitempdavo savo darbus, žmonės išlįsdavo pasidžiaugti pavasariu ir atsinaujindavo savo buitį.
—-
Šitaip pradėjau rašyti vakar, o bet tačiau kadangi deja vakar užpuolė darbai – nebuvo kada pabaigti. O kadangi nes juk gi šiandien visai kita diena, nusprendžiau nėra ko grūzintis ir apdainuosiu Kaziuką lengvai ir spalvotai.
1. Nuotaika.
Buvo visai smagu. Ypatingai smagu klausytis “Hare Krišnos” dainelės dainuojamos ir šokamos pagal polkos melodiją skambant akordeonui.
Taip ir nesupratau kas tai – ar tikriems krišnaistams nuo pavasario stogas pavažiavo, ar tai subtilaus lietuviško jumoro apraiška.
2. Gariūnų tautodailės skyrius.
Kadangi blogas [weblog], tai tam tikra visuomenės informavimo forma, noriu informuoti visus estetus, nė karto nebuvusius Gariūnų turguje (nes “fe, tai NELYGIS”), gerbiamieji ir gerbiamosios, Gariūnai atrodo ikzektly šitaip:
Yra tik vienas realus skirtumas, kuris akivaizdus šioje nuotraukoje, plyz teik e luk:
Jeigu nežinojote, Gariūnuose virš palapinių ir kioskų kyšo ne senamiesčio panorama, o Vilniaus elektrinės turbinų bokštai.
Liūdna, tačiau Kaziuko mugė ne tik išoriškai supanašėjo su didžiausiu pabaltijo turgumi. Geras trečdalis “tautodailininkų” gaminių – meide in Čaina (dar vienas trečdalis - tų pačių firmų tie patys masiniai gaminiai “a la hand made” paskleisti per kelias vietas).
Bet ką padarysi, perfrazuojant vieną iš šviesulių: “Obstojatelsva rešajut vsio” (Viską lemia aplinkybės) – koks paprastas kaimo drožėjas gali sumokėti 500 Lt (penkis šimtus litų) už vietą trims dienoms turguje? Kai nežinia, koks oras bus, kai nežinia, kiek pirkėjų ateis, kai nežinia, ką jie šiais metais norės pirkti.
Ir galų gale kulisai, kaip sako protingos knygos, pagal jų galinį kiemą spręskite apie juos:
Nu, Gariūnai rodnyje, kad pitj datj!..
Jei manote, kad taip atrodė tik Rotušės aikštė, galiu nuraminti, štai Maironio gatvė:
Gedimino prospekto nefotografavau, nes kam reikalingas tas dežavu.
Žodžiu, nuoširdžiomis Senamiesčio seniūnijos ir “Marceliukės klėties” pastangomis Kaziuko mugėje amatininkus ir meistrus su kiekvienais metais vis labiau išstumia targašai. Pvz., teko girdėti, kad latvių meistriukai, atvykę specialiai į Kaziuko mugę, kaip į tradicinį ir unikalų Vilniaus reikalą, o pamatę, kad jiems teks savo grožybes demonstruoti šalia šmutkininkų, paprasčiausiai apsisuko ir išvažiavo namo.
Lietuviams, deja, nėra kur važiuoti, todėl vis dar susirenka kiekvienais metais pasistumdyti Gariūnų tautodailės skyriuje.
3. Atsparumas.
Tačiau ne viskas taip liūdna. Kai pagrindinės Vilniaus senamiesčio erdvės buvo atiduotos Gariūnų filialui, atsirado viena vieta atsispyrusi barbarams. Tai Katedros aikštė. KATEDROS. K A T E D R O S.
Kokioj nors vakarų Vokietijoje tokia mugė prasidėtų būtent čia, pagrindinėje miesto aikštėje – sustatytų prekystalius, sukaltų pakylą muzikantams, iškeltų laimės stulpą su dešromis ir riestainiais… ir smagintųsi sau po mišių į lauką išėję – nereiktų nei gatvių užtverti, nei valkiotis pusę dienos nuo vieno turgaus krašto iki kito. Tačiau ačiū Dievui, Marijos žemelė – tai ne moraliai degradavusi Europa. Čia katalikų bažnyčia vis dar laiko į kumštį suėmusi visus bažnytkaimius ir bažnytmiesčius. Mūsuose prie Katedros nei mugę surengsi, nei riedučiais pavažinėsi, nei riedlente pašokinėsi. Keista tik, kad visokiems bedieviams ir turistams leidžiama savo purvinais batais lipti ant sakraliojo kiniško granito…
4. Geroji dalis.
O štai šitas vaizdelis nuoširdžiai pradžiugino. Susipažinkite, dievas Kalvelis. Kalvių neštas ir pamestas Užupyje.
O kad nekiltų klausimų, ar čia tikras dievas – užbrandintas ugnies ženklu.
Malonu, kad tauta stengiasi prisiminti savo tikruosius dievus ir naudoja savo tikruosius simbolius, nesukdama galvos, kaip į tokį vaizdą sureaguos kompleksų kamuojamų tautybių atstovai.
Galbūt anksčiau ar vėliau dar ką nors gražaus prisiminsime. Pavyzdžiui, kad Kaziuko mugė, tai amatininkų šventė, o ne UAB “Marceliukės klėtis” & BBD “Senamiesčio seniūnija” komercinis projektas.
